PABŪKIM LAIMINGI

Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija jau trečią kartą sukvietė bičiulius iš viso regiono pabūti kartu. Rugpjūčio 10 dieną Rokiškio raj., Iciūnų kaime, Jono ir Birutės Baltakių sodyboje, vyko Lietuvos neįgaliųjų sąskrydis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos trisdešimtmečiui. Su gera nuotaika ir pasipuošę šypsenomis, Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos nariai aktyviai dalyvavo šioje šventėje. Visas straipsnis

Antalieptės biblioteka dalyvavo kaimo festivalyje it atlaiduose

Rugpjūčio 4-5 d. Antalieptės bibliotekininkėms buvo įsimintinos susitikimais ir pripildytos malonių rūpesčių. Dalyvaudamos tradiciniame miestelio festivalyje „Basomis 2018“ įsikūrėme šalia buvusios mokyklos – liepų alėjoje ir ant žalios vejos įrengtos kūrybinės erdvės sužavėjo net dailininkus iš Vilniaus. Tądien atvykusi S. Chlebinskaitė mokė surišti knygeles, E. Daubaraitė – tapybos ant vandens ebru meno, o R. Vasilevičiūtė kūrė žyminčius savininką knygos ženklus. Kelias valandas vykusios kūrybinės improvizacijos nepaliko abejingų ir už tai dėkoju Zarasų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai bei projekto „Knygos kelias II“ vadovei Z. Černovienei.

Antalieptės biblioteka gali didžiuotis išradingais skaitytojais, kurie neretai tampa jos veiklų savanoriais. Jau antrus metus iš eilės šio festivalio metu G. Steponavičiūtė sukvietė į edukacinį „Spalvoto smėlio magijos“ užsiėmimą, skaitytojos A. Raugaitė ir A. Kalantaitė pasiūlė į kūrybines erdves nunešti būgnus, o jų bičiulis Kostas pasisiūlė surengti ,,pamokas“ mokantis jais groti.

Praėjusio šeštadienio popietę vyko ne tik meno ir muzikos užsiėmimai, bet Antalieptės bažnyčioje buvo galima aplankyti ir Sąjūdžio 30-čiui, miestelio bažnyčios grąžinimo katalikams 100-čiui bei Dievo tarno, kankinio, arkivyskupo M. Reinio beatifikacijos bylos 20-mečiui skirtą parodą. Dėkoju Kultūros centro Dusetų dailės galerijos administracijai už pagalbą molbertais, tapusiais bibliotekos parengtos parodos stendais. Ja pasveikinome ir rugpjūčio 5-ąją vykusius Porciunkulės atlaidus.

Šv. Mišias aukojo kunigas Algirdas Dauknys, po jų vyko procesija. Klausėmės iškilmingo kraštietės Ingridos (vokalas) ir Dalios (smuikas) koncerto. Atlaidų dalyvius sveikino, prisiminimais apie Sąjūdį dalinosi ir kunigui A. Daukniui dovanojo knygą Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius B. Sakalauskas, o atvykusiems dėkojo šventės šeimininkas kanauninkas S. Krumpliauskas..

Porciunkulės atlaiduose įrengti kiemeliai buvo naujovė. Jų turiniu rūpinosi patys kaimų gyventojai, o juose vyravo maloninanti skrandžius bei akis skanumynų įvairovė ir šeimininkių išradingumas. Daugiausia saldumynų buvo Padusčio kaimo kiemelyje, kuriame buvo pristatytos kaimą garsinančios šeimininkės M. Krogelevičienė ir R. Čiegienė (joms talkino I. Grumbinienė ir D. Genienė), o jas į kiemelį pakvietė J. Glatkinienė. Tarp kiemelių buvo ir Zabičiūnų kaimas, kurį įrengė jo atgimimu besirūpinanti I. Kanapeckienė su gausiu gyventojų būriu. Prie Gaidelių kaimo iniciatyvos išvirti gardžią žuvienę prisijungė Dalibagų ir Padvaiskų šeimų palikuonės. Guntulių ir Purvynės kaimai ne tik vaišino, bet ir pasipuošė gėlėmis, vaisiais ir nuotraukų stendais apie kaimų istorijas bei žmonių gyvenimus. Antalieptės kaimo bendruomenė kiemelyje kepė sausainius, jame buvo galima atsigaivinti išradingai pateikta gaiva. Na, o gerą nuotaiką kurti bei ją palaikyti padėjo smagi mūsų kapela „Un tą lieptą“ (vadovė L. Alaunienė).

Už ūkinę pagalbą dėkoju Antalieptės seniūnui A. Sauliui, fotografavimą – G. Laurikėnienei, taip pat talkinusiems savanoriams: A. Vitkauskui, P. Šapolai, K. Sinicai, R. Raugui, kraštiečiams R. ir E. Jasiūnams. Kai visi, mylintys Antalieptę, įsitraukiame į miestelyje organizuojamų renginių veiklas – ne vienas šimtas jų dalyvių bei žiūrovų išgyvena teigiamų emocijų pliūpsnį, kurio visiems metams pakanka. Tad iki naujų susitikimų Antalieptėje!

Olga Raugienė,

Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė

Vat toks gyvenimas!

Dusetų kraštiečių šventės metu buvo pagerbti ir apdovanoti žmonės, kurie tartum šviečia savo darbais iš tolo. Viena jų – mano kaimynė Zofija Lašienė. Apie šviesą ne veltui prakalbau – ji iš tų prieškario kartos žmonių, kurių veidai ir širdys metams bėgant giedrėja, kurioms žvalumo ir optimizmo slapčiomis pavydi keliomis dešimtimis metų jaunesni. Apdovanojimas, skirtas Zofijai, skamba labai gražiai – „Už dvasingumo puoselėjimą“, ir gyvenimas, kurį ji išpasakojo, mudviem sėdint jaukioje virtuvėje, tarp šūsnies senų fotografijų – labai gražus. Gal čia tas žodis „gražus“ per daug kartojamas, bet kad tikrai labai gražu buvo klausytis Zoselės, kaip ją visi vadina, pasakojimo apie save – labai tikro, labai nuoširdaus. Ir kaip gražiai nuskambėjo jos atsidūsėjimas prisiminimų vakarui baigiantis: „Tai va tokia aš…“ Visas straipsnis