Susitikimai po 50 metų Antalieptėje

Vienas iš dviejų 2017 m. liepos 15 d. Antalieptėje įvykusių susitikimų buvo Antalieptės vidurinės mokyklos 1967 m. 18-os abiturientų laidos susitikimas po 50 metų, į kurį buvo pakviestas auklėtojas Ignas Vaitoška. Įdomu pastebėti tai, kad iš anuomet 16-os baigusių mokyklą abiturientų, visi tebegyvena Lietuvoje ir nėra nei vieno iškeliavusio į amžinybę.

Bendramokslių susitikimą organizavo Petras Marudinas, Kristina Misiūnaitė Bumbulienė, Vanda Vytaitė-Vaišnorienė ir Fedosija Kiseliovaitė-Rusakevičienė iš Antalieptės.

 

Susitikimo dalyviai rinkosi prie buvusios miestelio mokyklos, nors ir joje nesimokė – jie mokslus krimto buvusiuose, bet prieš keletą dešimtmečių sudegusiuose kultūros namuose (tai buvęs medienos pardavimu besivertusio žydo Barolskio gyvenamasis namas). Ir nors sentimentų dabar uždarytai mokyklai svečiai daug neturėjo, tačiau pasidžiaugė jų pritaikymu Antalieptės jaunimo reikmėms.

 

Prisimenant prabėgusius mokyklinio gyvenimo metus, buvo apsilankyta dviejuose miestelio stadionuose, prie visų jame įrengtų lieptelių, aplankytas bitynas, vandens malūnas, įsteigti muziejai bei biblioteka ir grožėtasi pastebimais pakyčiais Antalieptėje. Atvykę turėjo ką prisiminti, gyvai komentavo ir reiškė savo nuomones, pasakojo tai, kokia Antalieptė buvo net prieš 50 metų. Vėliau, nepaisant jaunystės sentimentų, prieita vieningos nuomonės – dabartinė Antalieptė labai patraukli! Po pasivaikščiojimo po miestelį, susitikimas tęstas Antalieptės kaimo bendruomenės namuose. Čia vėl dalintasi gyvenimo istorijomis ir prisiminimais. Visus lydėjo pakili nuotaika – juk sugrįžimas į jaunystę leido nusimesti kasdienybės rūbą ir rūpesčių naštą.

 

Džiaugiuosi galimybe susitikimo dalyviams papasakoti apie Antalieptės kaimo bendruomenės gyvenimo šiokiadienius bei šventes, krašto istoriją menančias negirdėtas istorijas ir legendas. Smagu buvo susipažinti ir su iš Kuitenių kaimo kilusia viešnia Vanda Vitaite – Vaišnoriene bei patikslinti mums jau žinomą istoriją. Kai Antalieptės bažnyčia buvo gražinta katalikams, jos prosenelio brolis grįžęs iš pirmo pasaulinio karo  nusivijo virves ir jomis lipo ant bažnyčios bokštų, kad „pakoreguotų“ tada juose iškeltus provoslaviškus kryžius. Darbai buvo atliekami su kunigo, knygnešio ir lietuvybės puoselėtojo Stanislovo Stakelės žinia. Iki šiol žinojome tik to kareivio pavardę – Vitas, bet dabar žinome ir jo vardą – Aleksandras ir dar patvirtinimą, kad ši istorija neišgalvota.

 

Tądien  ir Antalieptės žemės ūkio technikumo II-oji laida šventė jubiliejinę 50 metų technikumo baigimo sukaktį. Aplankę į amžinybę iškeliavusių dėstytojų ir kai kurių bendramokslių kapus Antalieptės kapinėse, susitikimo dalyviai rinkosi prie vienuolyno, kadaise buvusio technikumo, pastato, prie jo sugiedojo Antalieptės himną, pasisakė. Žodis buvo suteiktas antalieptiškiui kraštotyrininkui Vincui Kibirkščiui, auklėtojoms: pirmajai Elvyrai Vaitonienei ir į gyvenimą išlydėjusiai Marytei Misiūnaitei. Vėliau apsilankyta bažnyčioje, kraštotyros muziejuje, bibliotekoje ir buvusiame technikumo bendrabutyje, kuriame dabar įsikūrusi Inovatorių slėnio laboratorija „Medus“.

 

Šio susitikimo iniciatoriui Algiui Kemekliui iš Vyžuonėlių kaimo (Utenos r.) netikėtai susirgus, organizacinių darbų ėmėsi bei viską kruopščiai suplanavo Stasys Damauskas ir Leonora Paprockaitė – Černiauskienė iš Antalieptės.

 

Svetingai priėmę Antalieptė svečius tikime, kad šių susitikimų įspūdžiai išliks ilgam atmintyje kaip ir jaunystės prisiminimai, lydėję visą 50-metį.

 

Olga Raugienė, Antalieptės padalinio bibliotekininkė