ADVENTAS – TAI ŠVENTŲ KALĖDŲ LAUKIMO METAS

Adventas – tai keturių savaičių susikaupimo, gerų darbų darymo, gailestingumo, meilės visam pasauliui ir Jėzaus, mažo, švento, kūdikėlio gimimo, laukimo metas.

Visas pasaulis šias keturias savaites, išgyvena vis kitaip. Vis kitaip išgyvena ir kiekvienas žmogus, savo širdyje sukaupęs daug svarbių minčių, pasiryžimų, vilties ir noro tapti geresniais.

Šiandien, gruodžio 6 dieną, pas mus atėjo močiutė Angelė Braknienė, kuri atsinešė su savimi gražių ir brangių vaikystės ir jaunystės prisiminimų, kaip kažkada, jau seniai, buvo praleidžiamas toks nepaprastas Advento metas.

Į biblioteką, paklausyti močiutės Angelės Braknienės pasakojimų atėjo K. Būgos priešmokyklinio ugdymo vaikučių mokytoja Lena Budzilienė ir pirmos klasės vaikučių mokytoja Jolanta Kondrašavienė su savo vaikučių pulkeliais..

Močiutė Angelė papasakojo vaikučiams, kokie papročiai, kokie Kūčių stalo valgiai buvo seniau, kokie žaidimai buvo žaidžiami sulaukus Šventų Kalėdų. Labai įdomu buvo klausyti, kad jau nuo seno ant Kūčių stalo turėjo būti patiekta 12 patiekalų. Vaikučiams būdavo labai įdomu tuos valgius skaičiuoti. Tačiau, kaip močiutė Angelė papasakojo – kiekvienas valgis turėjo savo reikšmę. Štai – obuoliai – tai Rojaus medžio simbolis, medus – tai sveikatos simbolis, žuvis ir silkės – turi mums priminti, kad Kristaus apaštalai buvo žvejai, duonelė ir pyragas reiškia susitaikymą, žirniai ir pupos – Adomo (kuris gyveno Rojuje) ašaros. Svarbiausias Kūčių vakarienės akcentas – Baltos Plotkelės, dabar vadinamos Kalėdaičiais – pagarbos, meilės, atsiprašymo simbolis.

Per Adventą seniau nebuvo galima linksmintis, kelti vestuvių, vaikščioti į svečius. O per Šventas Kalėdas visuose namuose po Šventų Mišių prasidėdavo linksmybės – ypatingai vaikučiams. Šokdavo aplink eglutę, žaisdavo fantų žaidimus, deklamuodavo išmoktus eilėraštukus ir bėgdavo su Kalėdomis pasveikinti kaimynų šeimos ir vaikų. Būdavo labai smagu, nors seniau namuose niekas neturėjo kompiuterių, radijo aparatų, televizorių, nei mobiliųjų telefonų.

Niekas nežino, kodėl gimė paprotys puošti Kalėdų eglutę. Manoma, kad šis paprotys atkeliavo iš senovės Egipto, kur prieš Kristaus gimimą, trumpiausią metų dieną namus puošdavo žaliomis šakelėmis, kabindavo auksinius obuolius – papuošimai simbolizuodavo gyvybės pergalę prieš tamsą, mirtį.

Seniau ir tokių gražių žaislų eglutėms puošti nebūdavo, todėl dažniausiai vaikai patys pasidarydavo savo žaisliukus – karpydavo snaiges, klijuodavo lenciūgėlius, iškarpydavo net žmonių figūrėles, darydavo žaisliukus iš kankorėžių ir šiaudų. Vietoje sniegelio pridėdavo vatos arba baltos vilnos pluoštelių. Tie vikučiai, kurie gyveno netoli miško – papuošdavo eglutę ir miške, nulipdydavo ir Sniego Senį.

Šiuo metu bibliotekoje vyksta karpinių paroda „Snaigių šokis“. Tai – K. Būgos gimnazijos moksleivių ir ugdymo skyriaus vaikučių darbeliai.

Pabaigoje, Angelė Braknienė paskaitė eilėraščių iš savo parašytos knygos „Kur banguoja Indraja“.

Vaikai ir suaugusieji skirtingai leido tokias tamsias ir šaltas pirmojo žiemos mėnesio dienas. Visas šias dienas lydėdavo darbai ir papročiai, kurie padėjo sutrumpinti šias laukimo savaites. Vakarais, dažniausiai prie uždegtos žibalinės lempos, pirmiausiai nuskambėdavo malda. Žmonės susimąstydavo ir įvertindavo – ką gero yra padarę, ir ko dar nepadarė. Tada gražiai mokindavo savo vaikučius – kad labai svarbu yra atleisti tave nuskriaudusiam, ar apgavusiam draugui, ar broliui. Tada [atardavo, kad už padarytus blogus darbus reikia mokėti atsiprašyti. Tada į visų širdeles ateina tylus džiaugsmas ir jausmas, kad Dievas iš dangaus pamatė tavo atsiprašymo žodžius. Labai svarbu, kad vikučių širdelėse atsirastų gailestingumo jausmas – vargšams, kurie skurdžiai gyvena, draugams, kurie neturi tiek gerų dalykų, kiek tu turi, taip pat savo auginamiems katinėliams, šuneliams – nors kartais ir jie negražiai pasielgia. Ir dar – mums labai svarbu visada žinoti, kad esame Dievo vaikai, ir kad Dievas mums padeda eiti per gyvenimą.

Iki Šventų Kalėdų liko jau tik 3 savaitės. jau greit užgims šventasis Kūdikėlis Jėzus. Pakvieskime Jį į savo širdis – Jis ten saugos ir didins mūsų grumą, sustiprins tikėjimą, kad kiekvieną dieną taptume vis geresni savo tėveliams, draugams, auklėtojoms, mokytojoms. Tada atėjusios Kalėdos taps mums sielų džiaugsmo švente.

Dusetų K.Būgos gimnazijos bibliotekos

Bibliotekininkė Vanda Stepanavičienė