Tik mūsų žemėje stebuklas neįvyko. Iš getų vergovės visi žydai buvo pasiųsti į mirties duobes.
Šio vergų choro arijos, atliekamos Deivio Norvilos ir Eduardo Kaniavos ( įrašo) visi susirinkusieji išklausė stovėdami.
Labai norėjosi, kad susirinkusieji, o ypatingai mūsų gimnazijos gimnazistai pajustų genocido aukų išgyvenimus, pajustų tą skausmą, kurį patyrė niekuo nenusikaltę mūsų gyventojai, mūsų kaimynai žydai.
Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleivė Aida Novotorovaitė padeklamavo atmintinai išmokusi, pačių moksleivių iš rusų kalbos išverstą (mokytoja Rima Survilaitė) skausmingą Musos Džalil eilėraštį “KOJINYTĖS”.
Laima Gorpinič perskaitė šių eilučių autorės Marijos Varenbergienės eilėraštį “DUSETŲ ŽYDAMS”. Susirinkusieji klausėsi… Ne vienas šluostėsi ašaras…
Tada buvo skaitomos 1941 – 1944 metais nužudytų Dusetų žydų pavardės. Nužudytų ne tik Krakynės miške, bet ir kitur, kitose valstybėse. Buvo perskaityta 648 pavardės.
Žydų pavardes ir vardus skaitė – Dusetų gimnazijos moksleivės Urtė Marcinkevičiūtė, Viltė Razmanavičiūtė, Agnė Andriuškevičiūtė, Akvilė Seminovaitė. Dusetiškiai – Elena Antonova, Rytis Pivoriūnas, Albina Rapolienė, Laima Gorpinič ir Marija Varenbergienė. Garbaus amžiaus dusetiškės Stefanija Kuzmienė, Albina Rapolienė, Adelė Lebedevienė ir šių eilučių autorė pasidalino prisiminimais apie Dusetų žydus, su kuriai bendravo, draugavo…
Pasibaigus jaudinančiam renginiui daugelis dalyvavusių neslėpė savo jaudulio ir emocijų, norėjo pasidalinti savo jausmais. Dusetiškė Elena Antonova kalbėjo: „Aš nemačiau to žiaurumo, nes dar nebuvau šiame pasaulyje. Esu gyvenusi netoli Pažemio miško (kuriame randasi ir Krakynės kaimas) .Uogaudama, pirmą kartą pamačiau didingą obeliską pastatytą nužudytiems Zarasų krašto žydams. Pamačiau ilgiausias tranšėjas apjuostas tvorele ir supratau, kad tai broliškas kapas. Ilgai stovėjau, nežinojau ar galima pasimelsti… Mąsčiau, ką išgyveno žmonės, stovėdami prie didžiulio griovio krašto, laukdami savo mirties… Negalėjau sulaikyti ašarų, kada Marytė (taip mane vadina dusetiškiai) savo eilėraštyje aprašė visą baisiąją Dusetų žydų kelinės į mirtį istoriją. Klausiau ir regėjau, kaip žydai buvo suvaryti į Užtiltės getą, kaip buvo žeminami prisiuvus geltonas žvaigždes, kaip buvo plėšiamas ir grobiamas jų užgyventas turtas, išniekinta sinagoga. Gal dar ir šiandien yra gyvi tie žmonės, kurie naudojosi ir naudojasi nužudytų žydų turtu?…
Nuoširdžiausiai dėkoju Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleivėms, kurios skaitė nužudytų žydų pavardes ir ypatingai, tai mergytei, kuri atmintinai išmokusi deklamavo eilėraštį „Kojinytės“. Dėkoju Marytei, kurios eilės ne man vienai ištraukė ašaras ir Laimutei (Gorpinič), kuri taip jautriai jas paskaitė.“
Dėkoju Dusetų K. Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Vandai Normantienei ir Dusetų K. Būgos bibliotekos vyr. bibliotekininkei Elenai Gaižiuvienei už rūpestį ir paramą organizuojant šį renginį. Dėkoju Vilijai Visockienei už puikias nuotraukas, įamžinusias mūsų kelionę į atmintį.
Eilėraštį „Dusetų žydams“ parašiau jau anksčiau. Jis gavosi gerokai ilgas. Todėl čia patalpinau tik 2 paskutinius posmelius.
Du posmeliai iš eilėraščio „DUSETŲ ŽYDAMS“
1941 metų rugpjūčio 26 – toji
„… Prie tos baisios, ilgos, gilios duobės
Pirmiausiai moteris su kūdikiais, vaikus nuvarė…
Nušokt, sugult ant nušautų įsakė… Tada visus kulkom suvarpė…
Po to ir vyrai gulėsi ant moterų, vaikų ir kūdikių lavonų…
Žemė verkė…
O automatų papliūpos gyvybes skynė, skynė,,,
Tiek skausmo aimanų, tiek ašarų, tiek kraujo dar nematė mūsų žemė…
Dangus neprasiskyrė , kad sustabdytų šitą beprotybę,
Šią nekaltų žmonių pažeminimą ir žudynes…
Čia, broliškam kape prigludę viens prie kito,
Apglėbę kūdikius, vaikus ir vienas kitą,
Todėl, kad buvo žydai guli nužudyti…
Iš Zarasų, iš Turmanto, iš Salako, Antalieptės, iš Rimšės, Dusetų ir Dūkšto
Čia mirti buvo suvaryti… tūkstančiai…
Jie pasiliko Amžinai Tėvynėje, kurią mylėjo,
Kuri nesaugojo ir neapginė jų, nes žmonės sužvėrėję
Krauju aplaistytu turtu turtingi būt norėjo.“
Marija VARENBERGIENĖ
