Arvydas Každailis gimė 1939 m. Baisogaloje, Radviliškio rajone. Abu tėvai mokytojai. 1962 metais baigė Vilniaus dailės institutą. Kuria grafikos, knygų dailės, dekoratyvinės dailės ir heraldikos srityse. 1990 m. Pabaltijo knygos meno trienalėje už ofortų ciklą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ buvo apdovanotas Didžiuoju gintaro prizu, o SSSR knygos meno konkurse – A. D. Gončarovo premija. 2002 m. už ofortų ciklą „Senoji Prūsa“ ir indėlį į Lietuvos heraldiką buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline premija. Paskutiniais metais daug dirbo Valdovų rūmų heraldikos, ornamentikos ir kitų dekoratyvinių objektų srityse.
„Ši paroda – tai mano pokalbis su Jumis. Kalbėkimės. Kalbėkimės nežiūrint to, kad vaizdai ir žodžiai yra dvi skirtingos kalbos. Parodos tema formavosi ilgą laiką, tartum savaime, tokios parodos neplanuojant. Traukiniai ir geležinkelis lydėjo mane nuo vaikystės ir giliai įaugo į mano savastį. Geležinkeliu iš Kėdainių į Sevpečlagą 1945 m. buvo išvežtas mano tėvas Stasys. Po dešimties metų tais pačiais prekiniais vagonais iš Baisogalos pro Panevėžį mus, mokinukus, vežė į pirmąją Dainų šventę Vilniuje, o kiek vėliau, studijuoti, važiavau jau keleiviniu traukiniu. Prisimenu speiguotus žiemos vakarus Pakiršinyje, plieninių bėgių cypimą ir garvežių ūkimą, garo kamuolius pavasarį dviračiu lenktyniaujant su garvežiu“.
Tai – dailininko mintys iš parodos anotacijos. O „Dusetų“ skaitytojų dėmesiui – išsamesnis pokalbis su parodos autoriumi.
Kelinta tai Jūsų personalinė paroda mūsų krašte? Kas paskatino surengti ją Zarasų bibliotekoje, kokiu principu atrinkote darbus?
Kiek pamenu, esu surengęs dvi parodas Dusetose ir dvi Zarasuose. Aptariamai parodai kūrinius atrinkau tinkančius kelionei geležinkeliu ir kelionei laiku, kuria jau ilgokai keliauju.
Paroda vadinasi „Pro vagono langą“. Grafikos lakštuose regime vaizdus, sukauptus važiuojant gyvenimo traukiniu, o vėliau, kūrybos metu, išplaukusius iš Jūsų atminties – išgrynintus, apibendrintus. Kas žiūrovui, ypatingai jaunam, gali tapti raktu, „atrakinančiu“ paveikslą – pavadinimas, tematika, personažai ar dar kažkas, galbūt nenuspėjamo, tik nujaučiamo?
Labai taikliai apibūdinote parodą. Paskutinių metų įvykiai ir pergyvenimai kūrė kelionės pojūtį. Pastebėjau, kad ir eilė ankstesnių kūrinių taip pat yra žvilgsniai pro mano vagono langą. Taip susiformavo kolekcija parodai „Pro vagono langą“. Formos požiūriu tai turbūt galutinis atsisakymas lietuviškojo modernizmo, kurio, kaip ir kitų „izmų“, universalumu niekada netikėjau. Netikėdamas, vis dėlto iš jų naudos gavau daug. Suprantu, kad realistinė forma prikausto žiūrovo žvilgsnį, savo siužetu teikia informacijos, bet juk ne tai svarbiausia. Norėčiau, kad žiūrovas ne tik matytų, bet ir jaustų, kas už vaizdinio slypi, kas iš viso paskatino tą vaizdinį piešti. Šiandien, nežiūrint parodose siaučiančių audrų, regiu jas išsisėmusias siekiant begalinio originalumo, ar naujumo. Mane guodžia šiuolaikinės literatūros ir kinematografo nuosaiki ir humanistinė laikysena.
Knygelėje „Senadvaris“, kurią išleidote 2008 m., rašėte, kad poeto Fausto Kiršos gimtinėje įsikūrėte prieš keliasdešimt metų ir prikėlėte sodybą naujam gyvenimui. Minėjote, kad tai buvo nelengvas darbas, tačiau nė karto nesigailėjote. Ar dar jaučiama šioje erdvėje poeto, čia gyvenusių žmonių dvasia, ar kalbasi jie su jumis, galbūt, tegul ir netiesiogiai, padeda kūryboje, gyvenime?
Mano šeimos gyvenimo būdas ir darbai leido mums Senadvaryje gyventi ir dirbti pusę metų, šiltuoju metų laiku. Visada jutau ne tik susižavėjimą vieta, žmonėmis ir sodybos grožiu, nuo pirmų akimirkų čia jutau ilgesį negrįžtamai prabėgusiam laikui ir nesulaikomai nykstančiai tarpukario Lietuvos dvasiai. Jutau nuo seno čia gyvenusių žmonių dvasią. Faustas Kirša, būdamas ne tik poetas, bet ir ryškus tarpukario Lietuvos kultūrininkas, man tapo visų šių vertybių simboliu. Visada jutau vidinį įsipareigojimą, kiek leidžia jėgos, tai išsaugoti, naudotis ir dalintis.
Paskutinis Jūsų herbas skirtas Imbradui. Kiek iš viso esate padaręs herbų? Koks Zarasų krašto miestelio herbas buvo kuriamas ilgiausiai ir sunkiausiai, koks gimė labai lengvai? Nuo ko tai priklauso? Kokiam miesteliui dabar kuriate ženklą?
Iš tiesų herbus esu sukūręs bene visiems Zarasų rajono miesteliams. Herbo kokybę ar grožį pats vertinti negaliu. Kūrybinę sėkmę matuoju laiku, tai yra LHK posėdžiais, kartu su miestelio atstovais, svarstant mano pateiktus projektus. Paprastai posėdžiai vyksta kas dvi savaitės. Kiek kuriam herbui teko posėdžių, nepamenu, tik žinau, kad viskas vyko sklandžiai ir be problemų.
Heraldika šalia lakštinės grafikos man yra ne tik kūrybinio gyvenimo dalis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Lietuvos respublikoje jau naudojami mano atkurti ar sukurti herbai: Valstybės ir jos institucijų apie 10, miestų ir miestelių virš 120, kilmingųjų apie 120, giminių virš 30. Šiuo metu kuriu herbus Rudaminai, Viečiūnams ir Panoteriams.
Jūs kuriate herbus, žmona Regina siuvinėja vėliavas. Dalinatės patarimais, vertinate vienas kito darbą ar dirbate atskirai, nedarydami įtakos vienas kitam?
Heraldika yra ne tik dailės, bet ir istorijos mokslo sritis. Dėl šios priežasties dailininko išsilavinimo nepakanka. Tenka pastoviai domėtis, gilinti žinias ir kliautis intuicija. Be to, formuojant herbą labai svarbi objektyvizacija, kad herbo raiška būtų aiški, neleidžianti kitų interpretacijų ir visų vienodai priimama. Tokiems tikslams talkina kolegos iš Lietuvos heraldikos komisijos ir konsultacijos su herbų turėtojais. Ta prasme herbo etalonas nėra grynai dailininko autorinis kūrinys, kaip įprasta subjektyviojoje kūryboje. Be to, kaip įprasta, po herbo atvaizdu autorius neįvardijamas, nes herbas yra tik turėtojo nuosavybė. Nepaisant visko herbas pirmiausia yra plačiausiai naudojamas dekoratyvinės dailės kūrinys, puošiantis tiek visuomenines, tiek privačias erdves ir knygas. Mudu su Regina, siuvinėjančia herbines vėliavas, dirbame vieningai, pasitardami, gilindami žinias ir patirtį. Kitų pasirinkimų paprasčiausiai nėra, kadangi heraldika labiau reglamentuota dailės sritis. Mums svarbiausia geras, neleidžiantis abejoti, rezultatas.
Koks metų, paros laikas palankiausias kūrybiniui darbui? Ar dirbate kasdien, ar būna tuščių dienų, kai nieko negalite daryti? O gal išsiugdytas profesionalumas, meistriškumas padeda išvengti „kūrybinių kančių“, labiau kamuojančius jaunus, dar tebeieškančius savęs menininkus?
Kaip dailininkas neneigiu saviraiškos ir individualumo svarbos kūryboje, tačiau suprantu, kad ekstremalus šių principų suabsoliutinimas veda šalin nuo humanistinės meno paskirties. Dabar esu tokio amžiaus, kada labai svarbus pastovus darbo ritmas. Svarbūs tampa ne tiek įkvėpimas, kiek tikėjimas reikalingumu to ką dirbu ir, žinoma, sveikata. Džiaugiuosi, kad ji dar leidžia dirbti. Dažnai sakau, kad mano patirtis „veža“. Tai tegul ir veža.
Kokios naujos kūrybinės užmačios, svajonės neleidžia nurimti, sukasi galvoje, gula ant popieriaus lapo?
Artėja Valstybės jubiliejus. Esu pradėjęs formuoti jubiliejinės parodos „Modernioji Valstybės heraldika“ idėją. Tai pirmiausia pažintinė ir dailės paroda. Tokios parodos būtų kelios, keliaujančios Lietuvoje ir užsienyje. Jose – visos heraldikos sritys: Valstybės, savivaldos, jėgos struktūrų, universitetinė ir kitos. Panašu, kad ši idėja gaus Valstybės palaikymą, bus sutelktas kūrybinis kolektyvas ir dirbama kartu su Lietuvos heraldikos komisija. Žinoma, toliau piešiu. Piešiu džiaugsmą gyventi, trapų gyvenimo laikinumą.
Ko palinkėtume mūsų krašto gyventojams, o ypač abiturientams, nusprendusiems eiti kūrybos keliu?
Nors esu žemaitis, prigijau Zarasų krašte. Prigijau šiltai mane priėmusių žmonių dėka. Už tai jiems dėkingas. Džiaugiuosi gražėjančiu kraštu ir žmonėmis, darbais puošiančiais ne tik savo sodybas, bet ir Lietuvą. Baigdamas noriu palinkėti visiems, o ypač jaunimui, būti šios gražios žemės piliečiais. Na, o abiturientams, linkusiems rinktis kūrybines gyvenimo kryptis, pirmiausia linkėčiau drąsos, nes kelias bus nelengvas ir “neprestižinis”.
Vilija Visockienė
