Spalio 13 d. Dusetų dailės galerijoje atidaryta dailininko, mokytojo, muzikanto Eugenijaus Raugo kūrybos paroda bei pristatyta kompaktinė plokštelė „Dusių dainos“. Į šį išskirtinį renginį susirinko gausus būrys menininko bičiulių, kolegų, buvusių jo mokytojų pasveikinti autoriaus su parodos atidarymu bei jubiliejine 50 – mečio sukaktimi. Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, pristatydamas kolegos parodą, priminė susirinkusiems, kad Eugenijus buvo vienas iš dailės galerijos įsteigėjų, dėkojo už jau 20 metų besitęsiantį bendradarbiavimą.
Pedagogas, menotyrininkas Raimundas Gapšys, buvęs E. Raugo mokytojas, pasidalino įžvalgomis apie dailininko kūrybinį kelią: „Ankstesnėje Eugenijaus kūryboje atsiliepia bendra Lietuvos tapybos raida, realiai stengiamasi perteikti savo nuotaikas, išgyvenimus ir tuo paveikti žiūrovą, vėliau atsiranda potraukis platesniam potėpiui, drobėse sušvinta spalvos. Paskutiniai darbai dekoratyvūs, linkstama į apibendrintas, išmąstytas detales, apjungtas į visumą, paveikslų formatas, suskaidymai, sudalinimai primena vitražus. Norėčiau akcentuoti svarbiausia – jis yra šio krašto, šios žemės žmogus, nuo vaikystės lydimas kaimo gyvenimo ir mūsų lietuviško peizažo.“
Vienas pirmųjų menininko dailės mokytojų Arūnas Augutis, prisimindamas savo pedagoginio kelio pradžią, džiaugėsi: „Tai buvo pirmoji mano klasė, kurioje mokėsi Eugenijus Raugas, Alvydas Stauskas, kiti gabūs, žingeidūs, pasišventę mokiniai. Ko gero, tokių klasių daugiau ir nesutikau. Malonu paminėti, kad Eugenijus yra vienas iš menininkų, parėmusių Rokiškyje vykstantį langinių tapymo projektą.“
Kitas dailininko mokytojas, Romualdas Pučekas, prisiminė XX amžiaus pradžioje Pakačinės kaime gyvenusį filosofą, naujosios tyrosios religijos skleidėją, keistuolį slapyvardžiu Visuomis, kuris buvo įkūręs bendruomenę žmonėms, ieškantiems savo dvasinio kelio. „Visuomio idėjos per gamtą persidavė ir tau, esi jo palikuonis, tęsk tas idėjas“ – palinkėjo R. Pučekas savo buvusiam mokiniui, dovanodamas Visuomio parašytą knygelę, išleistą 1931 m. Šiauliuose, tuometiniame laisvamanybės centre.
Įteikdama puokštelę rudeninių gėlių, buvusi Eugenijaus auklėtoja Janina Kaškauskienė palinkėjo jam žydėti, kaip tie jurginai, o Seimo nario Algimanto Dumbravos žodžiai apibendrino šventės nuotaiką: „Į mūsų išdarkytą gyvenimą, kada santykiai tampa nebe tokie svarbūs, kada visur vyksta kova už būvį, tavo darbai įneša grožio, ramybės ir šilumos. Mes truputį tau pavydim, kad sugebi taip atsijungti, pabūti vienumoje su šeima. Ačiū, kad savo darbais visuomet prisidedi projekto „Išgirsk mane“ labdaros vakaruose.“
Šioje įvairiapusėje ekspozicijoje dailininkas parodo viso savo kūrybinio laikotarpio tapybos kelią, taip pat porą asambliažų bei piešinius iš serijos „Nykstantys kaimai“. Armonika sugrojęs keletą nuotaikingų improvizacijų, pristatęs naują dvigubą kompaktinę plokštelę, kuriame įrašyti autoriniai ne tik muzikos, bet ir dailės kūriniai, E. Raugas dėkojo visiems susirinkusiems ir supažindino su savo kūryba: „Esu be galo dėkingas visiems mokytojams, kurie mane „niurkė“ ir padarė tokiu, koks esu, likimui, žmonai Svetlanai, be kurios „aš“ nebūčiau „aš“, vaikams už palaikymą.
Garsas ar spalva – į šį klausimą tebeieškau atsakymo, bet manau, kad vis tik artimesnis man yra garsas. Mama norėjo, kad eičiau į muzikos mokyklą, bet aš tuo metu labai bijojau, kad negalėsiu jos mokytis ir pasirinkau dailės pamokas. Tačiau muzika lydėjo visą gyvenimą. Studijuodamas Šiauliuose, kur buvo labai kūrybinga aura, po 4 – 5 val. per dieną atgrodavau. Dalyvaudavau neformaliuose judėjimuose.
Prieš metus šviesaus atminimo dailininkas Klaudijus Petrulis pasiūlė įrašyti kompaktinį diską vienoje Vilniaus garso įrašų studijoje. Prie jo įrašymo prisidėjo perkusininkas Aurimas Povilaitis bei dambrelistas Egidijus Darulis. Man labai patiko tai, kaip pavyko studijoje improvizuoti 3 ar 4 kūrinius, kurie po to metų eigoje keitėsi ir tapo savotiška ir tuo pačiu juokinga užduotimi kaip tai pakartoti. Bet kam reikia to atkartojimo. Skaitau save improvizaciniu – nekonvejeriniu muzikantu. Man labai patinka mano pasakymas DO-RĖ-MIRĖ. Čia turime omeny do-rė-mi-fa-sol-si ir atvirkščiai. Muzika man – didžioji laisvė, joje aš nepriklausau niekam, o tapyboje nėra absoliučios laisvės, tačiau ir ten stengiuosi prie jos priartėti. Paskutiniai mano tapybos darbai – muzikos vizualizacija. Tai, kas yra viduje, bandžiau parodyti išorėje. Muzika, kaip ir kiekvienas hobis, atima ir laiko. Galiu sakyti, jog mano situacija labai dėkinga – kai nusibosta tapyti einu groti. Tikriausiai net negalėčiau vien tik tapyti, rautis plaukus nuo galvos ir galvoti, ką dar noriu padaryti. Gi negali nuolat, iki nukvakimo, leisti laiką su dažais. Grojimas dar viena saviraiška, jos kaita užpildo turinį. Aš nenorėčiau ir negalėčiau įvardinti savo atliekamos muzikos stiliaus ir krypties. Ji man tarsi kažkokių problemų ar džiaugsmų išraiška muzikinių garsų pagalba. Mano muzika labai abstrakti, bet iš esmės artima folkui – joje yra ir polkos, ir valso atgarsiai. Žmonės kalba, kalba, bet aš vienaip suprantu kalbą, o žmonės kitaip, tai praktiškai daugeliu atvejų žodžių prasmė yra beprasmiška. Filosofiškai žiūrint, kam tie žodžiai, juk kalbėdami žmonės dažniausiai susiginčija. Į artikuliacinį kalbėjimą sudedu išgyvenimus, jausmus, sakymus, filosofavimus, galvojimus, neapykantą, pyktį, gėrį, grožį, ką norit, viskas čia telpa.
Kodėl visa tai sukontempliuota į dusios simbolį? Nuo vaikystės jas matėme plaukiojančias Sartų ežere, balose. Vienu metu jos buvo dingusios, o pernai, įrašinėjant kompaktą, šiauliečiai pagavo dusią mano prūde. Man atrodo labai šmaikštūs tie vabalai, dusios. Galvojau, kaip jie tarpusavyje kalbasi…
Tapyboje mano darbai kito po truputį, tiek kiek pačiam norėjosi, sukdamiesi ratu, lyg gamtos ciklai. Gamta turi savotiško dvasingumo, čia gali labiau nusiraminti ir padaryti daugiau dalykų. Tyla dažnai pasako daugiau nei bruzdesys. Na, o parodas vertinu ne kaip faktą, o kaip galimybę žmonėms pabendrauti, nes dabar įprasta susitikti tik laidotuvėse ar vestuvėse. Tačiau parodinė veikla atima labai daug sveikatos, laiko, gerai, kad yra žmonių, kurie padeda. Ši paroda dar bus rodoma Vilniuje, vėliau keliaus į Torontą.“
Turintis 20 metų pedagoginio darbo stažą (iš jų 7 metai Dusetų ir Zarasų meno mokyklose), E. Raugas pripažįsta, kad „mokytojo darbas atima visą kūrybai skirtą laiką ir išsunkia. Ramiam tapymui lieka atostogos. Tačiau buvimas su vaikais suteikia įkvėpimo, vyksta savotiškas susitapatinimas, keitimasis kūrybine energija. Buvę mokiniai sako, jog meno mokykloje įgytas suvokimas, įgūdžiai, kūrybingumas padeda gyvenime, net ir dirbant su daile nesusijusį darbą. Tai suteikia mano gyvenimui prasmę. Mokytojo darbo pagrindinis tikslas nėra išmokyti taip, kad mokinys laimėtų konkursuose. Tai svarbus, tačiau neesminis dalykas. Dažniau vaikas atsimena smagų bendravimą, bendrą piešinį su mokytoju, negu laimėtą konkursą. O geriausi rezultatai pasiekiami, kai ir tėvai, ir vaikai atsakingai žiūri į mokymosi procesą. Meno mokyklą lankančių vaikų amžius jaunėja, ateina pirmokai, antrokai ir toks jaunėjimas priverčia kitaip koreguoti programas. Džiugina tai, kad vaikų skaičiui seniūnijoje mažėjant, didėja mokinių skaičius meno mokykloje.“
Gamtoje blėstant spalvoms, apninkant įvairiems negalavimams ir liūdesėliams, impresionistinėse dailininko drobėse švytinčios spalvos – lyg geros nuotaikos vitaminų piliulės. O klausantis išskirtinio, su niekuo nesulyginamo muzikavimo, kada labai natūraliai nuo folko pereinama prie „lelijų stygų ir dusių džiazo“, įvyksta „transformacija tarp žemės ir dangaus“, ir tada lengvai mintimis kartu su menininku ir visomis Sartų dusiomis nusikėlus kur nors ant Monmartro kalvos, sustabdžius nežmonišką gyvenimo tempą, galima mąstyti apie dangų arba sapnuoti žydinčias tulpes. Kažin, ar prancūzai suprastų sėliškai šamanišką dusių ir dailininko šnektą? Parodoje nugirstas pokalbis tarp dviejų mokytojo tapybos darbais besižavinčių mokinukų leidžia teigti, kad lengviausiai ji suprantama vaikams:
„Oi, kokios didelės, daugiau nesimaudysiu!“
„Ką tu, jie gi nekanda, labai geri vabaliukai…“
Iš menininko kūrybinės biografijos:
Eugenijus Raugas gimė 1965 m. liepos 25 d. Zaduojos kaime, Zarasų rajone. 1983 m. baigė Dusetų Kazimiero Būgos vidurinės mokyklos sustiprinto dailės mokymo klasę. 1991 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universitetas). Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tapytojas, Dusetų dailės galerijos dailininkas. Vienas iš Dusetų dailės galerijos įkūrimo iniciatorių. Dirba Dusetų ir Zarasų meno mokyklose dailės mokytoju (mokytojas metodininkas). Menininkas naudoja aliejinės tapybos techniką, kuria spontanines muzikines improvizacijas, muzikuoja Redos ir Arūno Uogintų kuriamuose performansuose. Nuo 1987 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, surengė daugiau kaip 20 personalinių parodų, dalyvauja tapybos, skulptūros bei poetų ir dailininkų pleneruose Lietuvoje ir Latvijoje. Dalyvavo tarptautiniame projekte „Mode H” Prancūzijoje. Jo darbų yra įsigiję Zarasų, Rokiškio krašto muziejai, Vokietijos, Australijos, JAV, Izraelio, Kanados, Prancūzijos ir kitų šalių kolekcionieriai.
Vilija Visockienė
