Antalieptės ir jos aplinkinių vietovių gyventojai džiaugsmingai laukia Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų – prabėgus ne vieneriems metams parapijiečiams brangūs maldos namai, baltoji Antalieptės gulbė, jau išlaisvinta nuo joje buvusių pastolių ir atsinaujinusi. Nuo šiol kiekvienas apsilankęs joje pergyvena nepaprastą pasididžiavimo savo bažnyčia jausmą ir artėjančių gražiausių žiemos švenčių nuotaiką.

Antalieptės Švento Kryžiaus Atradimo bažnyčia remontuoti pradėta prieš 17 metų, dar klebonaujant Algirdui Daukniui. Bėgo metai, keitėsi kunigai ir valdžios Zarasų rajone bei Lietuvoje, tačiau sudėtingi bažnyčios remonto ir restauracijos darbai nežadėjo greitos jų pabaigos. Juos dar labiau apsunkino prasidėjusi krizė ir skubantis laikas, nuo kurių tik gilėjo šimtmečius skaičiuojančios bažnyčios žaizdos, o daugelis parapijiečių prarado viltį kada nors pasimelsti atnaujintoje bažnyčioje.

Mūsų bažnyčios remonto darbai pajudėjo į Dusetas ganytojiškam darbui atvykus klebonui kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui, kuris tapo ir Antalieptės parapijos bei bažnyčios administratoriumi. Tikinčiuosius džiugino ir stebino naujojo klebono organizuotumas – buvo pradėti Dusetų Švenčiausios Trejybės bažnyčios atnaujinimo darbai ir tuo pačiu metu tvarkyti tolimesni Antalieptės bažnyčios remonto reikalai.

Dabar net liūdna prisipažinti, bet nedaugelis Antalieptės parapijiečių patikėjo, kad kada nors įvyks pasikeitimai ir jų bažnyčioje. Tačiau klebonas kan. Stanislovas sutelkė pradėjusių organizuoti remonto darbus entuziastų būrelį, kuris ėmėsi ieškoti meistrų, jų padėjėjų ir rėmėjų. Sprendžiant ilgametes mūsų bažnyčios problemas, telkiant parapijiečius darbams ir tvarkant vadybos reikalus, nemažai pastangų turėjo padėti ir Antalieptės seniūnaitė, Pastoracinės tarybos narė Olga Raugienė. Ji drauge su klebonu Stanislovu apsilankė ne vienoje valstybinėje įstaigoje, kurioje turėjo ir prašyti, ir įtikinėti, o vėliau rūpinosi reikalingos dokumentacijos parengimu. Prasidėjus darbams dažnai lankydavosi bažnyčioje, nes buvo įpareigota operatyviai spręsti ne tik darbų pasiskirstymo, bet ir dirbančiųjų aprūpinimo medžiagomis klausimus.

Artėjant Antalieptėje tradiciniams Porciunkulės atlaidams ir likus iki jų penkioms dienoms, buvo baigtos tvarkyti bažnyčios lubos. Klebonas Stanislovas sukvietė bažnyčios Pastoracinę tarybą ir įtikino, kad dabar jau mes patys galime užbaigti būtiniausius atlikti darbus, kuriems vadovauti ėmėsi jis pats. Tada talkos vyko keliomis pamainomis – ankstyvą rytmetį dirbdavo bedarbiai vyrai, vėliau stipresni (nuo 17 iki 90 m. ), o po pietų darbuotis imdavo moterys. Tokiu tempu dirbome tris dienas ir atlaidams pasiruošėme.

Tačiau tai buvo tik darbų pradžia – prireikė dar daug intensyvaus darbo dienų sutvirtinant supuvusias bažnyčios grindis, tvarkant jos suolus, atnaujinant ir sukabinant net 150 metų senumo paveikslus, dažant grindis ir duris. Apmaudu, kad darbų įkarštyje niekas nevedė talkininkų apskaitos, bet neapsiriksiu pasakydamas, kad dirbo negailėdami laiko ir vėlesniam laikotarpiui atidėdami asmeninius reikalus apie 50 parapijiečių. Buvo atvejų, kai atėję senukai duodavo pinigų ir liepdavo nusipirkti dirbantiems maisto arba patys jo atnešdavo. Tik tokie kilnūs darbai galėjo padėti įgyvendinti kitų atliekamus gerus darbus, o mūsų bažnyčios Pastoracinės tarybos nariai įsitikino, kad niekur nėra nuoširdesnių žmonių negu Antalieptėje.

Po įgyvendintų svajonių ir pasiektų tikslų galiu atvirtai prisipažinti, jog Antalieptės bažnyčios atgimimas – nepaprastas stebuklas, kuriam įvykti padėjo pasiaukojamai dirbę parapijiečiai, klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas ir šviesaus atminimo arkivyskupas Mečislovas Reinys, kurio 130 – tąsias gimimo metines 2014 m. vasario 9 d. paminėjome. Jo užtarimo padedami, mes kiekvienų pamaldų metų meldėmės už jį, o praėjus tik devyneriems mėnesiams, lapkričio 1-ąją, susirinkome savo atgimusioje bažnyčioje. Tądien mūsų šventovė atsvėrė visu savo gražumu, nors ją jau paženklino laiko pėdsakai. Visi parapijiečiai džiaugiasi, kad jų pačių rankomis išvalytos per dešimtmečius susikaupusios dulkės, išardyti ir išnešti pastoliai, į savąją vietą gražintas Didysis altorius ir skoningai sutvarkytas jos vidus.

Visų parapijiečių vardu dėkoju klebonui kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui, kuris įžiebė tikintiesiems viltį, kad ir mes patys, užtariant Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui, globojant Švenčiausiai Mergelei Marijai ir su Dievo pagalba galime daryti stebuklus.

Puoselėjant Antalieptės bažnyčią, mūsų vėl laukia nauji darbai: reikia ją įgarsinti, įrengti apšildymą, atstatyti du šoninius altorius, kurie statant pastolius buvo beveik sunaikinti, suremontuoti vargonus ir nuolatos rūpintis, kad mūsų bažnyčioje skambėtų gražiausios giesmės ir nuoširdžios maldos. Tikiu, kad tai įgyvendinsime ir kaip nepaprastą savo bendruomenės santarvės bei kaimyniško sugyvenimo vertybę paliksime savo vaikams ir anūkams.

Antalieptės Švento Kryžiaus Atradimo bažnyčios Pastoracinės tarybos nariai visiems laikraščio ,,Dusetos“ skaitytojams linki linksmų ir laimingų artėjančių Šventų Kalėdų! Tegu jų šviesa nušviečia jūsų širdis tiesa ir meile savo artimiesiems bei kiekvienam žmogui kaip paties gražiausio, kas duota mūsų žemiškame kelyje, ženklai. Lai Šventų Kalėdų džiaugsmas suvienija mus visus kilniems darbams, atjautai ir žmogiškųjų vertybių puoselėjimui.

 

Vincas Kibirkštis