Artėjant šventėms, per patį susikaupimo laikotarpį, kuomet vis dažniau pamąstome apie kitiems padarytas skriaudas, pasakytus negražius žodžius, norime kiekvieno atsiprašyti, padėjusiems padėkoti, o gal tiesiog kiekvieną nuliūdusį pralinksminti, mes, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos dvyliktokai, nusprendėme vykti į ekskursiją. Juk tai vienas iš smagiausių, tačiau kartu ir naudingiausių užsiėmimų su klase. Šie metai yra paskutiniai, norisi kuo daugiau laiko praleisti su žmonėmis, kurie lydėjo nuo pat vaikystės. Juk niekada nežinai, kada vėl susitiksi, o ir susitikus – teks skirtis, nes mokyklos suolą būsime išaugę. Kadangi laiko iki egzaminų lieka vis mažiau, o pasiruošimo iš tiesų daug, nusprendėme rasti kompromisą, leisti laiką drauge taip, kaip būtų iš tiesų naudinga.

Nors dažniau vykstame į Vilnių, šį kartą padarėme išimtį – važiavome į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną. Vienas iš privalomų autorių lietuvių kalbos egzamine yra Salomėja Nėris, todėl vykome susipažinti su poetės namais, kurie dabar virtę muziejumi. Tik įėję į šį muziejų buvom įspėti, kad po paskaitos įvyks viktorina. Todėl  turėjome labai įdėmiai klausytis, nors tai nebuvo tik dėl viktorinos, kadangi mes jau buvome mokykloje susipažinę su šios poetės kūryba ir biografija. Muziejus įkurtas 1962 m. poetės Salomėjos Nėries (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945) name Palemone, kuriame ji gyveno 1937–1941 m. Jame veikia Salomėjos Nėries literatūrinė ir memorialinė ekspozicija. Gidė taip pat aprodė poetės gyvenamojo namo vidų, kuriame dauguma daiktų išlikę nuo pat Salomėjos Nėries laikų. Gražios architektūros namas stovi pačiame miesto užkampyje, sode šulinys, pavėsinė. Likęs suolas, ant kurio poetė rašė eilės. Gidė supažindino mus su S. Nėries biografija, svarbiausiais gyvenimo tarpsniais bei kaip tie laikotarpiai paveikė pačią kūrybą. Poetė tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų, bet gražiausiai, žinoma, skamba lietuviškai. Jos poezija yra labai reikšmingas indėlis į lietuvių literatūrą, turėjęs didelės reikšmės visam tolimesniam jos vystymuisi, davęs didelį poveikį jaunųjų lietuvių poetų kartai. Laikas muziejuje tikrai neprailgo, buvo ne tik naudinga, tačiau taip pat ir įdomu.

Po ekskursijos muziejuje turėjome valandą laisvo laiko Kauno Laisvės alėjoje. Buvo labai malonu pasivaikščioti po miesto gatves, išpuoštas kalėdinėmis dekoracijomis. Švenčių dvasia dar labiau įsigėrė į mus.

Antrasis objektas, kurį lankėme, įsikūręs Laisvės alėjoje, tai Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuris po rekonstrukcijos labai išgražėjęs. Stebėjome spektaklį „Balta drobulė“, režisuotą Juro Jurašo. Tai yra drama pagal Antano Škėmos to paties pavadinimo romaną. Šis spektaklis mums buvo taip pat į naudą ne tik kaip kultūrinis argumentas, rašant literatūros rašinį, tačiau taip pat knyga „Balta drobulė“ yra viena iš privalomų. Įdomu perskaičius knygą, pamatyti ir spektaklį,

Na, o pasibaigus spektakliui skubėti namo nenorėjome. Tad nusprendėme apžiūrėti Kauno miesto eglę. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais metais, Kaunas nenustoja stebinti originalumu. Miesto širdyje senamiestyje – Kauno Rotušės aikštėje puikuojasi eglė, o jos viduje – karuselės… Nusipirkę karšto šokolado pasinaudojome proga ir pasisukome karusele. Nors trumpam nusikėlėme į vaikystę… Grįžome namo, kaip ir kiekvieną kartą, pavargę, tačiau kupini gerų emocijų, įspūdžių. Tikiuosi, jog ši išvyka su klase tikrai ne paskutinė.

Kotryna Šėžaitė