Ar jus sudomintų Dusynių miesto legenda apie besiremiantį į dangų raudonų plytų kaminą, kurio viršūnėn įkopė bebaimė mergaitė? Ar norite sužinoti, kodėl kartais moterys išeina pasivaikščioti mėnesienos takais? Gal teko klausytis ežero bangų mūšos, nuskalaujančios niekšybės purvus? O istorija apie dvi išskirtas sielas, kurios suranda viena kitą pirmiausiai sapnuose, o vėliau ir tikrovėje – ji rastų atgarsį jūsų sieloje? Jei patys sau į šiuos klausimus atsakėte „taip“, galite drąsiai atsiversti naująją Donato Čepuko knygą „Išprievartautoji“, kurią autorius savo kūrybos gerbėjams pristatė sausio 28 d. Zarasų viešojoje bibliotekoje. Tai devynioliktas rašytojo, žurnalisto, laikraščio „Utenis“ vyr. redaktoriaus kūrinys, kuriame, kaip jau esame įpratę, vėl stebime tikrą, nenuglaistytą mūsų gyvenimą, vėl jaudinamės dėl herojų likimo, mokomės iš jų klaidų ir džiaugiamės gebėjimu išlikti garbingais nelengvose situacijose.

Pasitelkusi aktorinį žaismingumą ir literatūrinę analizę, su nauja D. Čepuko apysaka skaitytojus profesionaliai supažindino režisierė Gražina Karlaitė, vedusi juos rašytojo vizijų takeliais, po truputį kurstydama nekantravimą sužinoti, kuo gi baigsis ši intriguojanti istorija. G. Karlaitė pasidalijo ir taikliomis įžvalgomis apie knygos autorių: „Donatas Čepukas yra veiksmo, veržlumo, bendravimo žmogus, jo charakteris, temperamentas, pagaliau pati profesija, redaktoriaus pareigos, nenumaldomai plečia asmeninio gyvenimo ribas, artina, skatina bendravimą su pasauliu, todėl jo kūryboje apstu realių situacijų ir patirčių. Apysakoje autorius atlieka du vaidmenis – stebėtojo ir pasakotojo, o kūrinio pabaigoje prisipažįsta, kad jo literatūrinis kelias prasidėjo nuo korespondento darbo. Todėl jis ne tik puikiai praveria žmogaus psichologinius klodus, jautriai išplėtodamas santykius tarp veikėjų, tiksliai charakterizuodama personažus, bet ir įveda dokumentalumo elementų“. Tuo galės įsitikinti kiekvienas dusetiškis, atradęs knygoje pažįstamus, artimus pavadinimus – Jaskoniškes, Ilgį, Sartus, o ir Dusynos nieko nesuklaidins – juk tai Dusetos, jose vyksta pagrindiniai įvykiai, jose kažkada stovėjo tas aukščiausias miestelyje raudonplytis pieninės kaminas, suvedęs autorių su pagrindine apysakos veikėja gražuole Silvija.

1. Čepukas iš tų rašytojų, kurie ne tik talentingai valdo plunksną, bet ir sugeba prikaustyti klausytojų susidomėjimą gyvu žodžiu. Renginio metu jis taip pat mielai dalijosi įdomiais pastebėjimais apie savo kūrinį: „Berašant visai kitą knygą, mano dėmesį patraukė nuolat internete, televizijoje, laikraščiuose skelbiamos žinios apie išprievartautas, nužudytas merginas. Padėjau į šalį pradėtą knygą ir, lyg išgirdęs tų merginų, moterų širdies raudą, ėmiau ir parašiau šią apysaką. Iš karto nedrįsau jos pavadinti „Išprievartautoji“, tačiau prisiminiau Vienuolio „Paskenduolę“ – tais laikais tai buvo ne mažiau šokiruojantis žodis. Prievartos reiškinys labai plačiai paplitę mūsų visuomenėje, tad kodėl reikia bijoti jį įvardinti? Rašydamas vadovaujuosi tokiu principu – jeigu knygoje nėra žmogaus sielos istorijos, jeigu nė vienam knygos personažui neskauda sielos, tai prastas reikalas. Didelį vaidmenį skiriu ir gamtai, kuri perteikia lemties ženklus, joje esanti harmonija nuramina ir paguodžia, o kartais ir nuliūdina.“

Rašytojas lyg juokais, lyg rimtai prisipažino, kad jo apysaka subalansuota moterims, nes moterys yra pagrindinės knygų skaitytojos – tai lyg duoklė joms, lig šiol mylinčioms, bei paragino visus skaitytojus draugauti su knyga, ieškoti, pažinti joje pasislėpusį autorių, nuoširdžiai linkėjo: „Turime vieni kitus suprasti, turime vienas kitame pastebėti gėrį, džiaugtis vienas kitu, kad to gėrio vis daugėtų.“ Iš tiesų, gerumo šiame literatūriniame vakare nepritrūko – jį skleidė Salvijaus Aukštuolio akordeonu grojami muzikiniai kūriniai, sveikinimai, šypsenos, puokštės gėlių ir jaukios gerbėjų dovanėlės. D. Čepukas savo ruožtu apdovanojo ištikimiausias skaitytojas knygomis ir šilčiausiais dėkingumo žodžiais. Dėkodamas dusetiškiams, atvykusiems pagerbti pirmojo savo krašto Garbės piliečio, rašytojas juokdamasis atsiprašė, kad kūrybos vakarą surengė ne Dusetose, o Zarasuose, nes paviliojo gudrios Zarasų moterys. O atvyko ne toks jau mažas kraštiečių būrelis – tai jau antrąją D. Čepuko knygą iliustravęs dailininkas Romualdas Pučekas, kuriam rašytojas pažadėjo pavasarį padovanoti žibučių nuo Ilgio ežero pakrantės, o iliustracijas apibūdino kaip „jautriai, subtiliai, juvelyriškai atskleidusias knygos dvasią“; Dusetų seniūnas Saulius Kėblys;Dusetų krašto Garbės pilietis Vytautas Čypas; Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos direktorius Gintautas Kuzma; lituanistės Vanda Normantienė ir Dainora Biliūnaitė. Pastarosioms, anot rašytojo, jo kūrybos mūzoms, buvo skirti ypatingai šilti prisiminimai apie rašytojo mokslų pradžią 1944 m. Dusetų gimnazijoje, kuomet klasėje kartu mokėsi net 96 vaikai! Iš tų laikų išliko didelė pagarba mokytojams, ypač lietuvių kalbos, lydinti visą gyvenimą, kaip ir įprotis besisveikinant su lietuvių kalbos mokytoja pabučiuoti jai ranką. Nepamiršo rašytojas pristatyti ir savo vaikystės draugės Marijos Atkočiūnaitės – Varenbergienės, su kuria sieja viso gyvenimo draugystė, su kuria prieš 70 metų Bilaišių kaime sušoktas pirmasis „Gėlių valsas“…

Sveikinimus tęsė Zarasų rajono savivaldybės tarybos nariai Arnoldas Abramavičius, priminęs, kad D. Čepukas yra ir keturių publicistinių knygų autorius apie Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus keliones, Stasė Goštautienė, Zarasų miškų urėdas Rimantas Jurevičius, pats ne kartą dovanojęs knygas rašytojui, nemažai pasitarnavusias gilinant žinias apie gamtą, mokytojos Irena Navickienė, Alicija Dumbravienė, Gitana Kavaliauskaitė – Vasalauskienė. Žurnalistė, poetė Ona Kačkienė kolegai dovanojo vaizdingą savo eilėraštį, o Petronėlė ir Vytautas Sekonai – lininį pačios Petronėlės siūtą katinėlį, kuris rašytojui primins, kad kartais reikia atitrūkti nuo rašomojo stalo ir surasti laiko simboliškam „katino paglostymui“, bei padės parašyti dar ne vieną knygą. Juo labiau, kad autorius pažadėjo sugrįžti prie šios apysakos ir parašyti jos tęsinį.

Vakaras, kurį taip šauniai surengė Zarasų viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlienė su savo darbuotojomis, tęsėsi bičiulišku bendravimu prie arbatos puodelio. O vėliau kiekvienas, tamsų žiemos vakarą grįždamas namo, nešėsi ne tik rašytojo D. Čepuko knygą, bet ir kažką sunkiai nusakomą žodžiais, kažką labai gero, labai gražaus- lyg po mažą užburiantį mėnesienos tako atspindį…

Vilija Visockienė