Dusetų bibliotekoje skambėjo Rytų balsai

„Ką žemėj šioj turi, suaižės ir sukris,
O rankose paliks tik vėjo sūkurys.
Tu rūpinkis įgyt kitų, ne žemės turtų,
Nes žemiškus tiktai vaizduojiesi turįs.“

O. Chajamas

Sausio 21 d. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje įvyko poezijos vertimų knygos „Rytų balsai“ sutiktuvės. Knygos vertėjas ir sudarytojas – Linas Broga (1925 – 2005). Redaktorė – Ona Daukšienė. Knygą dusetiškiams pristatė lituanistė, L. Brogos žmona Romana Brogienė, sudarytojai ir leidėjai: Romana Brogienė, Lina Brogaitė-Kažemėkienė ir Gintautas Kažemėkas. Rinktinėje – šeši persų klasikai. Jų poeziją įtaigiai ir vaizdžiai skaitė aktoriai Saulius Bagaliūnas ir Andrius Žiurauskas.

Renginio pradžioje Lina papasakojo apie knygos gimimą. Ji buvo sudaryta L. Brogos, bet pats vertėjas nespėjo išleisti šios rinktinės. Tačiau liko jo sutaupyti pinigai, už kuriuos 2016 m. knyga išvydo dienos šviesą, o dabar pagaliau atkeliavo namo, į Dusetas, kurių kapinaitėse ilsisi L. Broga. Atminimas apie šį ypatingai talentingą ir šviesų žmogų Dusetose yra labai gerbiamas, puoselėjamas. Vienas iš ženklų, parodantis, kad L. Broga kraštiečių neužmirštas – esantis bibliotekoje solidus R. Brogienės sudarytas leidinys „Linas Broga. 1925-2005. Atminimo knyga“ tikrąja to žodžio prasme suskaitytas.

„Dažnai trise – aš, Gintas ir Romana susitinkame Brogų gimtojoje sodyboje Pačiaunės kaime, dėkojam vienas kitam už laiką kartu ir už padarytus darbus. Jaučiame, kad Linas laimina mūsų dienas ir darbus, visada yra šalia, veda mus. Palaipsniui giminystės ryšys peraugo į kitą santykį – mokytojo ir mokinio. Kai aukštos moralės žmogus išeina, jo energija lieka ir įtakoja mūsų mintis ir darbus. Ir labai dažnai apima jausmas, kad ne mes patys darome, bet dalyvaujame virsme, intuityviai žinome, ką turime daryti. Svarbiausia yra netrukdyti sau. Išėjus knygai supratau, kad gyventi reikia taip, kad atėjusieji po tavęs žinotų, ką reikia daryti. Būtent taip gyveno Linas Broga. Kultūra turi rūpėti žmogui, pats žmogus turi tapti kultūra“, – dalijosi mintimis Lina. Beje, kalbant apie Brogų sodybą – per daug metų naujam gyvenimui ją prikėlė darbštieji Lina ir Gintautas, o galiausiai ir patys atsikėlė gyventi į Dusetas iš Kauno. Daug savo laiko ir jėgų jie atiduoda šviečiamajai veiklai, rengia įvairius kultūrinius projektus.

R. Brogienė, nepaprastai šviesi moteris, stebinanti ypatinga inteligencija, nuoširdžiai dėkojo tiek skaitytojams, tiek savo artimiausiems žmonėms, su kurių pagalba išleidžiama ne pirma ir reikia tikėtis ne paskutinė knyga iš L. Brogos palikto gausaus archyvo: „Jaučiuosi esanti tarp labai brangių ir savų žmonių. Ne pirmą kartą esu čia, bet kiekvienas kartas yra ypatingas, jaudinantis ir nepaprastai malonus, nes čia yra ne šiaip sau Lietuvos miestelis, tai yra Dusetos, Lino žemė. Labai džiaugiuosi, kad atėjote pagerbti Lino atminimą, pabūti su jo vertimų žodžiais. Jeigu šita knyga išėjo tokia graži, tai ačiū jiems – dukterėčiai Linai ir Gintui.“ Romana išsamiai papasakojo, kaip jos vyras atrado rytų poeziją, kaip ją „jaukinosi“ ir pamilo visam gyvenimui.

Gintautas Kažemėkas knygos leidybą prilygino dvasinės šventovės sukūrimui: „Linas sakydavo, kad bažnyčios negalima fotografuoti bet kaip – įkypai, įstrižai, moderniai, turi būti be galo tiksli simetrija. Tą taisyklę panaudojau ir šitoje knygoje – siekėme išlaikyti absoliučią simetriją. Tai taisyklei turėjo paklusti ir redaktoriai. Nenaudojom tipiškų šablonų, nurodančių, kad ant viršelio būtinai turi būti autorius, pavadinimas. Norėjome išlaikyti tam tikrą paslaptį, kad knyga iš karto „neatsiskleistų“. Taip pat norėjosi sukurti tokį viršelį knygai, kad ji visada būtų šalia skaitytojo, matomoje vietoje.“

Knygos viršelio apipavidalinimą įkvėpė 1000 metų senumo persų lyrikos knyga. Lina maždaug pusmetį, į dieną po kelias valandas, jį kantriai piešė. Įrėmintu piešinio originalu galima buvo grožėtis knygos pristatymo metu. Renginio metu skambanti persų liaudies muzika, posmai iš knygos klausytojus kerėjo rytų paslaptimis ir išmintimi. Nepralenkto rubajatų meistro O. Chajamo (apie 1048–1131) poezijos svarbiausi motyvai – vynas ir mylimoji (pagal sufizmo simboliką – dieviškoji ekstazė ir Dievas) – daro jį labai populiarų ir šiuolaikiniame pasaulyje. Žvelgdamas į nebūties gelmę, O. Chajamas užgniaužia sielvartą, šaiposi iš piktos lemties ir ragina džiaugtis kiekviena laimės akimirka.

Aktorius S. Bagaliūnas savo įžvalgomis apie laikmetį, kuriame poetas gyveno ir kūrė, praskleidė šydą, saugantį giluminį lyrikos turinį. Sužinojome, kad ši poezija pilna užkoduotų prasmių, kurios buvo prieinamos tik pašvęstiesiems. Jis daug kalbėjo apie kai kurių žodžių reikšmes, kurias visiškai skirtingai supranta skirtingos tautos. Aktoriaus mintis pratęsė Lina, iššifruodama kai kurias rytų poezijoje plačiai naudojamas metaforas: „Naktis – dvasinis tamsumas, vyras – protas, žmona – jausmai, Tu – kosminė/absoliuti mylimoji, sultono bokštas – puikybės bokštas, moteris – miegančiojo siela, gražuolė – ieškotojo siela, girtas – dervišas suradęs Tiesą, taurė – sąmonė, vynas – išmintis, tiesa, ąsotis – protas, vyndarys – vienas iš Dievo įvaizdžių, ąsočio šukė – išėjusių mokytojų išminties dalelė…“

Popietės pabaigoje bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė įteikė gėlių puokštę Romanai, nuoširdžiai dėkodama ir jai, ir visiems renginio organizatoriams už surengtą išskirtinę šventę dusetiškiams.

Ištrauka iš A. Litvino (Vilniaus universiteto Iranistikos ir islamo studijų lektoriaus) įžanginio žodžio „Rytų balsams“:

Pirmą kartą skaitytojo rankose visi šeši persų poetai, kurių posmus lietuviškai atkūrė talentingasis vertėjas Linas Broga (1925- 200). Sykiu tai jau septintasis jo išverstų Omaro Chajamo ketureilių – rubajatų leidimas. Jeigu ne tarybinė okupacija (1940-1990), veikiausiai Linas Broga būtų tapęs žymiu filosofu ar poetu. Bet, vengdamas prisitaikyti prie totalitarinio režimo, eiles rašė netinkamas cenzūruojamai tarybinei spaudai. Studijoms tyčia pasirinko techninę specialybę, tikėdamasis, kad mažiau teks kalti programoje privalomų pseudomokslų – marksizmo-leninizmo dogmatikos disciplinų. 1951-aisiais baigė tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas) ir įgijo autokelių inžinieriaus specialybę. Pasak paties L. Brogos, „literatūrą ir filosofiją teko pridengti pilku technikos skydu“. Dirbo plentų valdyboje, autotransporto ministerijoje, vėliau perėjo „į ne tokį alinantį dėstytojo darbą“. Studijuodamas atliko praktiką Karakumuose ir Kazachstane, klajojo po Vidurinę Aziją, pakeliui į Turkmėniją 1950 m. aplankė Nizami literatūros muziejų Baku mieste. Vėliau rašė prisiminimuose: „Netikėtai patyriau, kad šiuolaikinis menas nebūtinai yra vertingesnis ir įtaigesnis už senovės dovanotą.“ Viename interviu sakė: „Vykom praktikon į Karakumus, pakeliui patraukėm Gruzinų karo keliu, o ausyse vis aidėjo Nizami posmai. […] Baku ilgai vaikščiojau po Nizami literatūros muziejų, mačiau senosios Gandžios apylinkių maketą, Nizami kape rastą languoto rūbo skiautę… Stebėjausi ir gėrėjausi anų laikų poetų citatomis.“

 

Vilija Visockienė