DVASINGUMO IR PAREIGOS PRIPILDYTAS GYVENIMAS

Elena AntonovaKartais gyvenimas taip skuba paimti iš žmogaus viską, ką jis sugeba ir suspėja atlikti, kad dažnai pats žmogus tai priima, kaip savo gyvenimo normą ir nesijaučia esąs geresnis ar darbštesnis už kitus. Tačiau dvasios turtai vistiek randa kelią į žmogaus kadienybę ir paženklina žmogų ypatingu ženklu. Vieniems – tai kelionės ir jų įspūdžių aprašymas, kitiems – kūryba, tretiems – darbas visuomenei ir žmonėms.

Apie veną tokį žmogų – gražią, energingą, talentingą, žmonių mylimą ir gerbiamą, visų dusetiškių gerai pažįstamą – Eleną Antonovą, noriu papasakoti.

Jau tapo tradicija, kada kiekvienais metais per Kraštiečių šventę nominuojami Dusetų kraštui nusipelnę žmonės. Šiais metais viena iš nominamčių, pasiūlyta Dusetų parapijos Švč. Trejybės bažnyčios Pastoracinės tarybos ir Dusetų krašto bendruomenės yra ir Elena Antonova. Jos nominacija skamba taip:“Už visuomeninę veiklą, aktyvų dalyvavimą bažnyčios gyvenime“.

Trumpai apžvelgę Elenos gyvenimo kelią galėsime geriau suprasti iš kur ši moteris sėmėsi stiprybės, atkaklumo ir pareigos supratimo. Elena gimė gausioje valstiečių šeimoje, Antalieptės krašte, Svydžių kaime. Ji buvo penktas vaikas tėvelių Rožės ir Prano Puodžių šeimoje. Po Elenos pasaulį išvydo dar penki. Tėvelis buvo gabus muzikai – gražiai grojo armonika, turėjo skardų balsą. Tačiau tėveliai anksti mirė, palikdami vaikus vargelio vargti. Augo našlaitėliai vienas kitą augindami, eidami vargo mokyklėlę. Tačiau meilė vienas kitam ir mokėjimas pasidalinti mažu duonelės kąsneliu su broliukais ir sesutėmis, paklojo gerumo ir atjautos pėdsakus ir Elenutės širdelėje. Dar maža būdama, išmoko megsti, siuti, siuvinėti, pamelžti karvytę, grėbti šienelį. Tada ir sužinojao, kokia brangi kaimynų ir net svetimų žmonių pagalba vargstantiems našlaičiams, tada ir pajuto, kad už gerą, reikia atsimokėti geru. Mielai eidavo patalkininkauti kaimynams kasant bulves, dorojant šieną, dirdant kitus darbus. Tikėjimas, kad su Dievo pagalba galima įveikti visus sunkumus, padėjo Elenai žengiant pirmuosius žingsnius į savarankišką gyvenimą.

Eidama per gyvenimą Elena patyrė nemažai vargo, nepriteklių, praradimų, todėl siekė kuo greičiau įsigyti profesiją ir atsistoti ant „savo kojų“.Nors svajojo apie muzikinį išsilavinimą – buvo savarankiškai išmokusi groti tėvelio armonika, vėliau akordeonu, turėjo gražų balsą, aplinkybių priversta pasirinko mokslą Salų žemės ūkio technikume. Įgijusi zootechnikės specialybę, dirbo „Raudonosios žvaigždės“ kolūkyje zootechnike – selekcininke. Vėliau „Utenos trikotaže“ kokybės kontroliere.

Ištekėjusi už dusetiškio Vasilijaus Antonovo, apsigyveno Dusetose. Užaugino dvi dukras, turi jau ir būrelį anūkėlių. Atrodo ramiai sau gyventų, nes abu su vyru pensininkai, gražiai sutaria, turi sklypelį žemės, gabalėlį savo miško. Tačiau sunkiai pasiligojęs vyras reikalauja ypatingos globos ir priežiūros. Be to, nerami Elenos širdis šaukia įgyvendinti savo jaunystės troškimus, išlieti savo jausmus maldoje, muzikoje, poezijos posmuose.

Šiandiem Elena ne tik svajoja, bet ir įgyvendina savo svajones realybėje. Ji aktyviai dalyvauja Dusetų literatų klubo „Atgaiva“ gyvenime – rašo eiles, kurias spausdina laikraštyje „Zarasų kraštas“, kuria muziką savo ir klubo narių eilėraščių posmams, drauge su bendramintėmis, Jane Grigėniene ir Rimtaute Jakaitiene, atlieka savo kūrybos dainas ne tik klubo renginiuose Dusetose, bet ir kviečiamos dalyvauja kitų rajonų – Utenos, Anykščių, Rokiškio literatų susibūrimuose. Elena Antonova yra išleidusi savo eilėraščių knygelę „Pasišviesdama meile skubu“.

Elena priklauso ir darbščiųjų rankų klubui „Dusetėlė nuo Sartų“, čia ji dalyvauja su savo įdomiais rankdarbiais, mezginiais, skaito savo kūrybą. Taip pat ji dalyvauja Dusetų Kultūros centro moterų chore „Versmyna“, kuriam vadovauja Janina Kaškauskienė.

Tačiau svarbiausi Elenos darbai, kuriuos ji dirba su meile ir pasiaukojimu yra skirti bažnyčios reikalams. Jau daugiau nei penkiolika metų Elena vadovauja Dusetų parapijos Gyvojo rožinio draugijai, kurioje susirinkę dvasingos, mylinčios maldą parapijos moterys. Elena dalyvaija Gyvojo rožinio Kongresuose Lietuvoje ir piligriminėse kelionėse po sakralias vietas. Po šių dvasingų kelionių, spaudoje ji pasidalina savo įspūdžiais ir parirtimi. Gyvojo rožinio draugijos narių dėka dar neužgęso buvusių labai populiarių Gegužinių pamaldų ugnelė mūsų bažnyčioje, šventadieniais, prieš kiekvienas pamaldas iškilmingai kalbamas Rožinis, draugijos narės aktyviai reiškiasi talkose tvarkant bažnyčios šventorių, skalbiant liturginius drabužius, dalyvaujant procesijose.

Elena yra aktyvi Dusetų parapijos pastoracinės tarybos narė. Daug parapijiečių ji aplankė rinkdama aukas Švč. Trejybės bažnyčios remonto darbams, kiekvienose Šv. Mišiose išraiškingai skaito Evangelijos skaitinius. Ji – artimiausia klebono kanauninko Stanislovo Krumpiausko pagalbininkė organizuojant ir vykdant suplanuotus darbus. O darbų ir sumanymų mūsų klebonas turi labai daug, todėl ir aktyvių žmonių parama ir pagalba yra labai reikalinga bažnyčiai.

Dar ne viską sudėjau apie mūsų darbščiąją dusetiškę, kuri skuba ne tik melstis ir dirbti bažnyčiai, bet ir su mele rūpinasi savo pasiligojusiu sutuoktiniu, bėga į pagalbą kaimynams, draugėms, savo dukroms. Visada geros nuotaikos, mokanti dirbti vyriškus ir moteriškus darbus, Elena sėkmingai įgyvendina ir tai, ko nespėjo jaunystėje, kas jos širdyje skleidžiasi ir neleidžia ramiai gyventi. Ji ne tik į darbą, bet ir į kūrybą įdeda gyvenime neišbarstytus jausmus: meilę žmogui, paukščiui, gėlei, gimtinei, Dievui, įdeda dalelę savo širdies.

Mūsų Elena – paprastas, mažas žmogus su didele širdimi ir negęstančia tikėjimo liepsnele, eina per gyvenimą pasišviesdama meile.

 

Marija VARENBERGIENĖ