Elena Gaižiuvienė: „Mus užgrūdino meilė Lietuvai“

Kiekvienais metais gražiai pagerbiami Dusetų krašto žmonės vasarą vykstančioje Kraštiečių suėjimo šventėje. Šiais metais už kultūros sklaidą Dusetose apdovanota Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė. Energinga, visuomet besišypsanti, dėmesinga kiekvienam užėjusiam į biblioteką žmogui E. Gaižiuvienė yra ilgametė bibliotekos šeimininkė. Ji nuolat pilna visokiausių idėjų, sumanymų, vadovauja literatų klubui „Atgaiva“, o į bibliotekoje rengiamus susitikimus su įdomiomis asmenybėmis, pristatomas literatūrines, meno ar rankdarbių parodas stengiasi sukviesti kuo daugiau žmonių. Skaitytojų dėmesiui – interviu su moterimi, šimtu procentų atsidavusia savo darbui, su vyru Stasiu užauginusia dvi šaunias dukras, mylinčia žmones, gyvenimą bei Dievą. Nenutrūkstančių darbų virtinėje ji randa laiko ir mėgstamiems pomėgiams – knygų skaitymui, šeimininkavimui virtuvėje, gėlių auginimui.

Kas buvo jūsų seneliai, tėvai, iš kur esate kilusi?

Mano seneliai buvo to meto ūkininkai, vadinami ,,buožėmis‘‘, nes turėjo kelias dešimtis hektarų žemės ir dirbo neatlenkdami nugaros. Labai gaila, bet iš senelių teko pažinti tik mamos mamą. Ji gyveno kartu ir padėjo auginti ne tik mane, bet ir mano vyresniąją dukrą. Seneliai iš tėvelio pusės mirė jauni. Mamos tėtis buvo nukankintas stribų Dusetose. Kiekvieną dieną eidama pro tą vieta vis prisimenu, kad mano senelis labai kentėjo (apie tai pasakojo mama, kadangi dar nebuvau gimusi). Aš žemai lenkiuosi prieš senelius ir tėvus – nebijoti darbo išmokė tik jie. Mamos Elenos Rapolytės gimtinė netoli Dusetų, o tėvelis Rapolas Stasilionis iš Rokiškio rajono. Gal suvedė tėvus žemė, kurią jie dirbo ne traktoriais, kaip dabar, o arkliukais.

Tremtis – ji arba pražudo, arba užgrūdina. Išgyvenot, įgavot neįkainojamų patirčių…

Iš mamos pasakojimų išliko atmintyje, kaip išvarė jų gyvulius ir apsigyveno namuose svetimi. Protu nesuvokiama, kaip galėjo tokie žmonės vaikščioti po žemę…

1943m. susituokę tėvai gyveno Rokiškio rajone, Radišių kaime tėvelio namuose, kurie karo metu sudegė. Vėliau apsigyvenome visa šeima kartu, ir mano močiutė taip pat, kadangi buvo likusi viena, senelis sumuštas stribų mirė, o jų namuose gyveno svetimi. 1948m. gegužės 22d. paryčiui suėjo ginkluoti vyrai ir liepė skubiai susiruošti ir važiuoti, o kur nepasakė, bet tėvai jau suprato, kad vagonais dardėsime į nežinią. Vyriausiai seseriai Zitai buvo keturi metai, mažiausiam broliui Jonukui tebuvo keli mėnesiai. Gyvuliniame vagone važiavom daugiau negu dvi savaites, išlaipinami vieni ankščiau, kiti vežami tolyn. Maitinomės tik tuo, ką turėjom įsidėję iš namų. Tėvus su trimis vaikais ir sena močiute nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Kazačinsko rajoną, Momotovo kaimą. Apgyvendino barakuose. Mama dirbo medžio apdirbimo fabrike, kur reikėjo medžius plukdyti Jenisiejumi, nes šalia buvo ši upė, tėtis katilinėje. Žiemos metu šaltis pakildavo iki -60. Kentėme ne tik šaltį, bet ir badą. Po kurio laiko nusipirko dvi šeimos vieną karvę, tai tada šiek tiek palengvėjo ir patiems, ir kaimynų vaikus gelbėjo nuo bado. Tėvai dirbo sunkiai ir daug, kad tik išgelbėti šeimą. Labai vargdami, bet darbštūs būdami pasistatė šiokią tokią trobą, kad tik ne barake gyventi. Netikėtai šeimą ištiko nelaimė – penkiametė dukra Vida apsinuodijo ir gabenant plaustu per Jenisiejų (arčiau gydytojo nebuvo) mirė. Kokį skausmą reikėjo iškęsti…

Mirus Stalinui pradėjo leisti lietuviams išvažiuoti. Kadangi turėjome seną ligotą močiutę, negalėjome išvažiuoti šeima į Lietuvą, o ir nebuvo kur važiuoti. Vis dėlto praėjus keliems metams tėvai grįžo į Lietuvą.

Kokie pirmieji vaikystės atsiminimai?

Mano gimtinė ir yra tolimieji rytai Krasnojarsko krašte. Daug metų aš negalėjau garsiai apie tai kalbėti, nes būčiau buvusi nesuprasta ir išvadinta buožės vaiku.

Prisiminimai šiokie tokie likę. Į mokyklą man neteko ten vaikščioti, tik sutikdavau iš jos grįžtančius sesę ir brolį. Jie mokėsi rusų kalba, o namuose griežtai buvo tėvų įsakyta kalbėti tik lietuviškai. Bendravome su lietuviukais, tai ir kieme žaisdami kalbėjome lietuviškai. Aišku, teko ir rusų kalbos išmokti. Prisimenu, kaip žiemos laiku čiuožinėdavome nuo kalniukų vadinamąja ,,šliuzka‘‘. Tai lentelė apačioje, ant jos padarytas suoliukas atsisėsti vienam, o gale to suoliuko sukalta rankena iš pagaliukų, kad galėtų įsitverti stovintis už nugaros ir taip nuo kalniuko leisdavomės po du. Vasaros metu eidavome į taigą rinkti bruknių, nes būdavo ten jų labai daug, bet eidavom po kelis, nes lengvai buvo galima paklysti akiai neaprėpiamuose miškuose. Prisimenu, kaip vieną kartą mamos nesulaukėme laiku, nes buvo išėjusi su bendradarbėmis uogauti, o jau ir laikas į darbą eiti… Grįžo po kelių valandų, bet jau iš priešingos pusės. Prisiminimai išliko iki dabar apie tai, kaip gaudavome iš giminių siuntinuką su obuoliais. Visas namukas pakvipdavo obuoliais (atrodo, dabar ir obuolių kvapo nėra), o tada oi kaip kvepėdavo! Mums vaikams padalindavo, o tėvams tai kažin ar tekdavo to skanėsto skanauti.

Prisiminimai išliko ir apie tai, kaip išvažiuojant į Lietuvą ėjome atsisveikinti su sesės kapeliu. Aš ne kažin ką supratau, kad lieka sesė amžinai čia, bet tėvams skausmas plėšė širdį. 1989 m. vis dėlto jos maži kauliukai grįžo į Lietuvą, į Dusetų kapines. Drįsau aš nuvažiuoti ir iškasti jos palaikus. Nežinau, ar Lietuvoje yra bent kur tokios kapinės, kai ant kapo sąvartynai, kryžiai išvirtę, medžiais užaugę ir t. t. O išvažiuojant palikome kapelį aptverta maumedžio tvorele, kryžius ir užrašas ant kryžiaus irgi iš maumedžio. Kažkiek pasižvalgius po savo „gimtinę“, nenoriu jau ten grįžti.

Grįžus turbūt nelabai kas laukė… Kaip sekėsi įsitvirtinti „normaliame“ pasaulyje?

Grįžome į Lietuvą 1960 m. ir pirmiausia apsistojome pas gimines, nes jie jau buvo grįžę keletu metų anksčiau. Niekas nelaukė mūsų Lietuvoje. Mama dar kreipėsi pas tuos įsibrovėlius, kurie gyveno jos tėvų namuose, bet šie ne tik kad neleido apsigyventi, bet pasakė : „Ko čia atėjote…“. Dabar, kai matau tą šeimą vaikštančią po Dusetų miestelį, visada sukirba mano širdyje žodis „niekšai“.

Tremtis pražudė tik mano sesę, o visi kiti grįžo, užgrūdinti meilės Lietuvai ir šalčio, kurio ir dabar nelabai bijau. Labai gaila, kad teko mano tėvams tokia dalia kentėti tik už tai, kad turėjo žemės ir sunkiai dirbo, kad išmaitintų šeimą. Lankydama tėvų kapus kiekvieną kartą prisimenu, kokie Jūs buvote darbštūs ir savo darbštumą perdavėte vaikams.

Buvau tik neseniai sulaukusi pilnametystės, kai staiga mirė tėtis, palikęs nebaigtus statyti namus. Tad statybos reikalais reikėjo rūpintis mamai, o aš dar mokiausi. Baigusi mokslus nenorėjau palikti mamos ir išvažiuoti kažkur dirbti toliau nuo namų, taip pat ir mama norėjo, kad likčiau prie jos. Laimė, tuo laiku pasitaikė gera proga – viena jauna bibliotekos darbuotoja įstojo mokytis užsienio kalbų ir išėjo iš darbo, o man liko jos darbo vieta. Nebuvau labai džiugiai priimta senų darbuotojų, be to, dar atvažiavusi iš Sibiro. Pradžioje buvo sunku dirbti, nes neužtenka vien teorijos, reikalinga ir praktika. Pradėjau dirbti vaikų bibliotekoje.

Papasakokite apie savo šeimą…

Eidama į darbą susipažinau su savo vyru Stasiu. Užauginome dvi dukras, jos baigė mokslus ir sėkmingai dirba valstybinėse įstaigose. Turime keturis anūkus. Nėra geresnės palaimos, nei kai anūkai pasako: „Skaniausi blynai močiutės iškepti, niekas tokios skanios bulvinės košės neišverda, kaip mūsų močiutė.“ O kai žentas pagiria raugintus kopūstus ar marinuotus agurkus, tai visai džiugu.

Visi mano artimiausi žmonės gyvena Lietuvoje, neieško geresnio gyvenimo užsienyje.

Esu tikinti, tai stengiuosi kiekvieną sekmadienį , o kai kada ir dažniau dalyvauti mišiose. Tą tikėjimą įskiepijo tėvai, taip ir tęsiu. Kažkada buvau labai barama už tai, kad vaikštau į bažnyčią, bet nepalūžau. Matau tuos žmonės, kurie mane už bažnyčios lankymą stipriai ,,nuskausmino‘‘, o dabar patys vaikšto į ją – tai sukelia šypseną. Galbūt Dievas man suteikia stiprybės. Dusetų Šv. Trejybės bažnyčioje esu išrinkta pastoracinės tarybos nare.

Kiek jau metų dirbate bibliotekoje, kodėl būtent šis darbas? Kas labiausiai džiugina, bendraujant su skaitytojais, o kas neramina?

Bibliotekoje pradėjau dirbti baigusi Rokiškio kultūros mokyklą, bibliotekininkystės specialybę. Pradėjau pirmiausiai su mažaisiais skaitytojais, jie užaugo man matant. Labai tais laikais skaitydavo knygas, nes nebuvo kompiuterių, mobiliųjų telefonų. Bibliotekoje dirbu 47 metus, 27metus esu filialo vedėja.

Kodėl būtent šis darbas? Kai atvažiavome iš Sibiro ir mokiausi Dusetų K. Būgos mokykloje, nueidavau į mokyklos biblioteką. Ten kartais mane palikdavo kelioms valandoms mokyklos bibliotekininkė Birutė Nenėnaitė pakraustyti knygų, ir man tai labai patiko, be to, jau ir skaityti buvau pamėgusi. Kai reikėjo galvoti, ką pasirinkti studijuoti, nedvejodama pasirinkau šią specialybę. Taip ir arčiau namų buvau, galėjau dažnai tėvus lankyti, nes jiems reikėjo padėti ūkio darbuose.

Manau, šis darbas man pats geriausias, o ši specialybė atrodo puikiausia. Darbe džiugina, kai galiu padėti, bibliotekos lankytojams pateikti įdomią, gerą knygą. Kai gauni naujų knygų siuntą ir rankose laikai knygą kvepiančią dažais, verti čiužančius lapus – tai geresnio malonumo nėra. Jokiu būdu nenorėčiau elektroninių knygų, juk popierinė knyga yra mūsų prosenelių, senelių, tėvų atmintis. Tą patį galvoja ir mūsų bibliotekos lankytojai, kurie pageidauja tik popieriumi šlamančių knygų. Neramina šiek tiek mūsų vaikai, jaunimas – jie nelabai mėgsta skaityti. Galbūt jiems priimtinesnės elektroninės knygos. Metai iš metų jaunųjų skaitytojų mažėja, jie daugiau sėdi prie kompiuterių. Patys mažiausi, pradinukai, dar paklūsta tėvų, mokytojų žodžiui ir renkasi knygas. Jie renkasi knygeles didelėmis raidėmis, kad mažai teksto būtų, su gražiais paveiksliukais. Pagiriame mažuosius skaitytojus, paskatiname. Manome, kad biblioteka neliks be skaitytojų, o skaitytojas neliks be knygų.

Uždariusi bibliotekos duris, niekada nepamirštu joje atliktų būtent tą dieną darbų ir visada planuoju darbus sekančiai dienai. Ir visada neramu, kad visų darbų atlikti nesuspėjau, ne visada daug laiko galiu skirti skaitytojams. Atrodytų, bibliotekininko darbas tai tik išduoti knygą lankytojui – tikrai taip nėra.

Žinau keletą Jūsų pomėgių – tai knygos, gėlės… Kokias knygas labiausiai mėgstate? Kaip viskam atrandant laiko?

Knygų darbe visai neskaitau, tik spaudą greituoju būdu perverčiu. Knygas skaitau namuose vakarais ir tai daugiau žiemos laiku, nes vasarą laukia kiti darbai. Šiuo metu skaitau Sauliaus Sidaro knygą „Vis tolstantis horizontas“, tai profesoriaus, ekspedicijų dalyvio parašyta knyga apie Krasnojarsko kraštą, apie mano gimtąjį kraštą, kurio nenorėčiau regėti. Perskaičiau apie tremtį daug knygų, nemažai skaitau biografinių, apie keliones. Kur tik ką surandu, skaitau profesinę literatūrą, nes labai domiuosi bibliotekų darbu. Kad būtų galimybių, aplankyčiau visas Lietuvos bibliotekas ir tada galėčiau įvertinti Dusetų bibliotekos darbą. Atversta knyga guli, tik negaliu užbaigti skaityti apie Virgilijų Noreiką – vis laiko trūksta. Su malonumu perskaičiau A. Ruseckaitės „Dūžtančios formos“ apie Mačernį. O apie kardinolą Audrį Juozą Bačkį tai skaičiau negalėdama pasitraukti nuo knygos. Rūtos Šepečio knygas visas perskaičiau. Kurias perskaitau, rekomenduoju skaitytojams. Ne visas knygas bibliotekoje turime, tai kartais ir iš asmeninės bibliotekos, kurią nuolat pildau, duodu perskaityti.

Negaliu viso laisvalaikio skirti knygoms, reikia palikti jo kažkiek ir grožiui puoselėti. Atėjus pavasariui taip ir traukia bėgti kuo greičiau į lauką, nes įdomu, kaip kiša savo daigelius gėlės. Žiūriu, ar neiššalo tulpės, rododendrai, azalijos, raganė, ląstūnė, lelijos. O saulutei vis dažniau pasirodžius, prasideda lauko darbai. Labai mėgstu rankas įkišti į žemę, ją papurenti, išravėti žoles, kurių juk niekada netrūksta. Laistymui ir žolei pjauti kartais į „kompaniją“ priimu ir vyrą Stasį, nes nesuspėju visko pati nuveikti. Kaip malonu, kai sužysta įvairiausiomis spalvomis gėlių žiedai, ypač kardeliai, jurginai, rododendrai, astrai ir kitos gėlės. Aš jas visas myliu.

Mėgstu pasisukioti ir virtuvėje prie viryklės. Cepelinai mėgstamiausias mūsų patiekalas. Kiekvienais metais dukros sugalvoja tėvams ekskursiją padaryti po Lietuvą. Įdomu pasižiūrėti į pilis, piliakalnius, pasižvalgyti po gamtą, aplankyti bažnyčias, muziejus, dvarus. Mes ilgesniam laikui išvykti iš namų negalime, o porai dienų labai malonu.

 

Esate „Atgaivos“ klubo įkūrėja, vadovė. Ar pati rašote poeziją, o gal prozą?

Prieš daugiau nei 20 metų prie Dusetų bibliotekos pasiūliau įkurti literatų klubą, tam pritarė rašančios poeziją, prozą buvusios mokytojos Danutė Stankevičienė, Leokadija Malcienė, atvykusi iš Vilniaus ir tėvų namuose apsigyvenusi Marija Atkočiūnaitė – Varenbergienė, mokytojas Osvaldas Vaičys ir kt. Kai nutarėme, kad reikia mėgėjams literatams kažkur susiburti, pradėjau rūpintis klubo „Atgaiva“ įregistravimu. Taip pradėjome burtis bibliotekoje ir po truputį skaityti kūrybą. Pradžioje klubo veikloje dalyvavo vos keli literatai, vėliau jų vis daugėjo. Po keletos gyvavimo metų išleidome bendrą visų dusetiškių almanachą, kuriame savo kūrybą spausdino ir mokiniai, taip pat panaudojome Dusetų gimnazijos abiturientų baigiamuosius darbus. Vėliau pradėjo literatės leisti savo kūrybą asmeniškai. Aš pati nerašau, tik mėgstu skaityti ir klausytis literačių kūrybos. Daugiau linkstu prie prozos, bet ir poezija prie širdies. O aš spalio mėnesį pradedu rašyti planus, juos užbaigus prasideda ataskaitos, tai tos kūrybos užtektinai…

Sakoma, gyvenimo prasmės nėra, ji tokia, kokią pats žmogus susikuria. Kokiais žodžiais, gyvenimo būdu įprasminate savąjį?

Gal kiekvienas žmogus susikuria savo gyvenimą. Vieniems sekasi gerai, laimingai, kitiems pusėtinai. Manau, mano gyvenimas laimingas. Aišku, labai žmogų padaro nelaimingu artimųjų žmonių mirtis, to gyvenime negalime išvengti, neišvengiau ir aš. Džiaugiuosi, kad turiu mylimą šeimą, vyrą, turiu dukras, kurios rūpinasi ir akylai stebi tėvų sveikatą, turiu mėgstamą darbą, turiu nuostabius anūkus, turiu dar sesę ir jos šeimą, kuri labai gerbia ir myli mane ir aš taip pat juos. Turiu gerus kaimynus, su kuriais dažnai bendraujame, turiu draugių ir aišku puikų bendradarbių kolektyvą. Manau, esu laiminga ir galiu kol kas džiaugtis gyvenimu.

Ateities svajonės, planai?…

Ateities svajonės, planai… Norėčiau nesenti, nesikeisti, išlikti tokia, kokia esu. Bet, kad ir kaip svajočiau, tokios svajonės neišsipildys. Teks keistis. Svajoju, kad visi artimiausi žmonės būtų sveiki. Planuoju daug, bet gal visų planų nespėsiu įvykdyti. Norėčiau, kad svajonės taptų realybe.

 

Tradicinis klausimas – kokią įsivaizduojate Dusetų ateitį?

Dusetas ateityje įsivaizduoju su daug čia gyvenančio jaunimo. Norėtųsi, kad baigę mokslus grįžtų į gimtąsias Dusetas. Reikia, kad Dusetose būtų darbo vietų, kad čia dirbti galėtų visi norintys ir galintys. Bet…

Įsivaizduoju Dusetas skendinčias gėlėse, o biblioteką kaip puikiai įrengtą jaukią erdvę, kuri atitiktų įvairiausius poreikius. Kad joje būtų galima rasti ramų kampą, klausytis muzikos, žiūrėti filmus, sklaidyti popierinių knygų lapus, susitikti ir bendrauti su žmonėmis, lankytis renginiuose.

Garsiai išsakytos mintys dažnai išsipildo, tad tegul iš tiesų Jūsų svajonės taps realybe.

Ačiū už pokalbį!

Vilija Visockienė