Pasakodamas apie sprendimą sugrįžti į gimtąjį Užtiltės kaimelį, Audrius neslepia, kad net šešerių metų prireikė įkalbėti vilnietę žmoną Ievą ryžtis šiai gyvenimo avantiūrai. Nelengva buvo jaunai moteriai padėti į stalčių teisininkės diplomą, atsisakyti patogaus gyvenimo sostinėje ir viską pradėti iš naujo. Tačiau sprendimą priimti padėjo augantys sūnūs. Artėjo laikas rinktis mokymo įstaigą, o šalia namų buvo tik lenkiška mokykla. Reikėjo greitai nuspręsti ir buvo pasirinkta… Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija, kurioje kažkada mokėsi ir Audrius. Draugiška gimnazijos atmosfera, pažįstami mokytojai, o svarbiausia – mažiau galimybių nuklysti į šoną (juk ne paslaptis, miesto mokyklos daug labiau kenčia nuo neigiamų įtakų). Dvynukai Ainis ir Aivaras, šiuo metu jau antrokėliai, buvo patenkinti tokiu gyvenimo pokyčiu – tiek erdvės ir laisvės, kaip kaime, didmiestyje niekur nerasi. Tad prieš porą metų įsigijusi Užtiltėje sodybą, jauna šeima išsinuomojo žemės ir nusipirko pirmuosius veršelius. Investicijų reikėjo nemažai – juk reikėjo ir tvartą perstatyti, ir technikos įsigyti. Po truputį ūkis plėtėsi – deklaruotos žemės jau yra apie 20 ha, bandoje šiuo metu 17 mėsinių Lietuvos juodmargių ir žalmargių, šarolė, švicų, limuzinų veislės jautukų. Priežiūros jie reikalauja mažiau, nei pieninės karvės, tačiau rūpesčio pakanka – juk reikia per pusantrų metų užauginti juos iki reikiamo svorio. Ūkio ir lauko darbuose labai padeda pagalbininkas Rolandas Butkevičius, kuris čia pat sodyboje ir gyvena, jam įrengti du kambariai. Jaunasis ūkininkas neslepia, kad šiuolaikiniame ūkyje be geros technikos, samdomų darbuotojų neįmanoma išsiversti, medinių grėblių ir daug fizinės jėgos reikalaujantys darbai negrįžtamai grimzta praeitin. Žinoma, norint pragyventi vien iš ūkio, reiktų bandą didinti bent iki 50 galvijų, tačiau tai sunkiai pasiekiama. Apylinkėse nebeliko laisvos nuomojamos žemės, o pašaro reikia nemažai, nes raguočiai dalį žiemos praleidžia tvarte – neskubama jų parduoti atėjus rudeniui, kai kainos būna pačios mažiausios. Šie metai bus sunkesni ne tik dėl jau įprastų kainų svyravimų rinkoje, bet ir dėl Rusijos įvestų sankcijų mėsos ir kitų maisto produktų importui. Tad jei ne nuosava Audriaus valymo paslaugų įmonė Vilniuje, kažin ar pavyktų ilgai išsilaikyti vien ūkininkaujant. Kol kas ūkis yra daugiau papildomas pajamų šaltinis. Tačiau planuose – tik judėjimas pirmyn. Laukia garažų statyba, norima išsikasti tvenkinį, įsigyti naujos pažangesnės technikos.
Darbas ūkyje, kelionės verslo reikalais atima daug laiko, tad į namus Audrius neretai grįžta tik sutemus. Poilsiui lieka savaitgaliai, kada galima daugiau dėmesio skirti šeimai bei pabendravimui su kaimynais ūkininkais – pasidalinti patirtimi naudinga tiek seniau ūkininkaujantiems, tiek žengiantiems dar tik pirmus žingsnius. O Ieva, paklausta, ar jau apsiprato su ūkininko žmonos vaidmeniu, nusišypso – taip, nebėra kur trauktis. Tačiau ji vis prisimena savo įsigytą specialybę, svajones apie mėgstamą darbą, kurios niekur nedingo. Nors mažame miestelyje sunku pritaikyti savo profesines žinias, bet kas žino, gal pasitaikys tokia galimybė.
Begeriant arbatą jaukioje Audriaus suręstoje lauko verandoje, besiklausant nuo senų obelų bumbsinčių obuolių, virš Sartų ežero pakilo pilnatis – lyg ženklas, kad viskas juda ratu, kad viskas turi prasmę. Rytą išaušusi nauja diena atneš naujus iššūkius, tačiau jauniems ir atkakliems žmonėms jie tik dar vienas laiptelis į savo rankomis kuriamą ateitį.
Vilija Visockienė