- Augote Dusetų miestelyje, turinčiame ypatingą dvasinę aurą. Kas labiausiai nulėmė kūrybinio kelio pasirinkimą – graži gamta, tėvelių ar meno mokyklos mokytojų įtaka? Kada supratote, kad be kūrybos negalėsite gyventi?
Vaikystėje su visa šeima labai daug laiko praleisdavome gamtoje. Keliaudavome stovyklauti į mišką, slidinėdavome nuo kalnų, čiuožinėdavome ant ledo… Kiek prisimenu, mama visada renka ir džiovina augalus, iš jų komponuoja puokštes, taip pat siuva, mezga, audžia. Tėtis konstruoja traktorius, įvairias metalines konstrukcijas. Todėl, manau, kad polinkį kurti, džiaugtis gamtos grožiu perėmiau iš šeimos. Dusetos – nuostabus miestelis, paperkantis ne tik kerinčia gamta, bet ir kūrybingais, aktyviais žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad baigiau Dusetų Kazimiero Būgos gimnaziją, kurioje buvo sustiprintas dailės dalykų mokymas. Noriu padėkoti dailės mokytojams Alvydui Stauskui, Romualdui Pučekui, Eugenijui Raugui. Jie labai skirtingi menininkai, todėl džiaugiuosi, kad turėjau galimybę susipažinti ir mokytis pas juos visus. Puikiai atsimenu dailės pamokas, jos mane įkvėpė, įgijau poreikį domėtis meno kūriniais. Dabar, kai pati dirbu mokytoja, taip pat stengiuosi įkvėpti savo mokinius, skatinu juos kurti, išreikšti save, pajusti meno, gamtos grožį, harmoniją. Noriu, kad jie ugdytųsi poreikį domėtis meno kūriniais, išreikštų save kūryboje, išlaikytų savo individualumą ir bandytų atrasti save. Talento piešti neturėjau, niekuo neišsiskyriau iš kitų mokinių, bet buvo begalinis troškimas išmokti, kad galėčiau perteikti ir parodyti gamtos grožį. Negaliu pasakyti, kada supratau, kad be kūrybos negalėsiu gyventi. Ji lydi mane visą gyvenimą. Kurdama jaučiu sielos ramybę, pilnatvę ir noriu, kad visi atkreiptų dėmesį ir pajustų džiaugsmą paprastuose dalykuose. Kadangi gyvenimo tempas labai greitas, pilnas įtampos, stresinių situacijų, todėl reikia atsikvėpti ir mokėti džiaugtis gyvenimu. Man tai padeda padaryti šeima, gamta, kūryba – jos yra mano mūzos.
- Ši paroda Dusetų bibliotekoje – trečioji. Kiek reikia laiko subrandinti, „užauginti“ naują parodą? Kur dar jas rengiate?
Sunku atsakyti į šį klausimą. Nes viskas priklauso, kiek laiko tam gali skirti. O to laiko vis maža. Pirmame plane yra šeima, darbas, o po to kūryba. Mintyse sukasi daug idėjų. Tik pritrūkstu laiko joms įgyvendinti. Dar tik neseniai pradėjau rengti personalines parodas. 2011 metais paroda Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje „Gamtos ritmu“ buvo pirmoji. 2014 metais parodą “Gamtos simfonija” eksponavau Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje, Zarasų savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Dabar paroda „Ieškojimai“ yra numatoma galerijoje „Verdenė“. Į pastarąją parodą ketinu įtraukti ir savo mokinių kūrybą.
- Jūsų paveikslų technika – labai savita, originali. Tikriausiai galima ją vadinti autorine. Kaip sugalvojote būtent tokį saviraiškos būdą?
Aš nuolatos ieškau kažko naujo, savito. Man patinka eksperimentuoti, maišyti įvairias technikas. Nes, kai atrandi kažką naujo, jauti didžiulį pasitenkinimą. Todėl ir technikos keičiasi. Pradėjau tapyti paveikslus akrilu. Mane žavi įvairių faktūrų žaismas, todėl reljefui sukurti pritaikiau modeliną, gipsą, odą, vėliau – smėlį ir dar įvairiausias medžiagas. Kai kuriuos paveikslus galima pavadinti ekologiškais, nes nereikalingi daiktai prikelti antram gyvenimui. Dabar pasinėriau į kavos aromato ir jos raiškos galimybes. Taip ir gimė paroda „ Gamtos, kavos ir teptuko sintezė“. Dar neatradau galutinio taško, dar vis ieškau…
- Papasakokite apie paveikslo gimimą – kiek ilgai tai trunka, kas įkvepia idėją, siužetus?
Viskas prasideda nuo idėjos, kuri dažniausiai gimsta būtent gimtajame miestelyje – Dusetose. Vaikštai Sartų pakrante, pamatai gražų paukštį, girdi gamtos muziką, širdis pilna teigiamų emocijų ir norisi viską įamžinti, perteikti taip, kaip aš matau, jaučiu. Pastebi įvairias detales: sutrūkinėjusią sieną, samanotus medžio kamienus, įvairių formų akmenis, banguojantį vandenį. Tas nepakartojamas tekstūrų, faktūrų, formų, linijų, ritmo žaismas apsvaigina mane. Tada gamtos harmoniją bandau perteikti paveiksle, tam ieškau tinkamo būdo, technikos ir pasineriu į kūrybą. Kai paveiksle nebenoriu pridėti nei vieno taškelio, tada vadinu darbą galutinai baigtu. Atsitinka ir taip, kad tiesiog tuo momentu negali užbaigti darbo. Tada paveikslas gali prastovėti mėnesį, metus ar net daugiau, bet ateina tas laikas, kada subręsti jį užbaigti.
- Ar, be tapybos, realizuojate save kitose srityse?
Taip pat kuriu papuošalus, dekoracijas, interjero detales. Šiuo metu daug dėmesio skiriu sudaryti mokiniams palankias sąlygas realizuoti save, pajausti, pamilti dailę, gamtą.
- Papasakokite, kuo užsiimate gyvenime, apie šeimą, pomėgius.
Nuo 2007 metų dirbu pedagoginį darbą. Šiuo metu dirbu dailės mokytoja Vilniaus Abraomo Kulviečio mokykloje. Labai džiaugiuosi, kad šioje mokykloje nuo pradinių klasių yra kryptingas meninis ugdymas. Mano nuomone, tai labai reikšminga mokiniui. Pirmiausia, mokinys turi jausti kūrybos džiaugsmą, saugumą. Tada jis gali išreikšti save, savo jausmus, nuomonę, mintis įvairiomis dailės raiškos priemonėmis. Tai jam yra įdomu, patrauklu. O mokinys, patyręs sėkmę, tampa drąsesnis, labiau pasitiki savimi. Pristatydami savo piešinius ir analizuodami dailininkų kūrinius mokosi pristatyti ir apginti savo mintis žodžiais, gerbti kitų padarytus darbus ir išsakytas mintis. Taip mokiniai mokosi būti kūrybiški, tapti dvasiškai, emociškai stipresni, išreikšti save, saugoti savo savitumą, domėtis kultūriniu paveldu ir puoselėti jį.
Šeima užima svarbiausią vietą mano gyvenime. Tai viena iš mano mūzų. Kai tapau paveikslus, prie manęs prisijungia ir dukrytė. Smagu teplioti drauge. O visiems drauge patinka leisti laisvalaikį gamtoje.
Ačiū Gintei už atsakymus. Linkime jai naujų įkvėpimo šaltinių, sėkmės kūryboje ir gyvenime. Ir lauksime naujų parodų!
Vilija Visockienė
