GYVENIMAS PILNAS ŠVIESOS

DSCF1660Nedažnai pasitaiko, kad paprastai, vargingai gyvenančio žmogaus kasdienybė spinduliuoja džiaugsmu ir šviesa.Šiame straipsnyje papasakosiu apie dusetškę Joaną Stašienę, kuri gyvenimo kasdienybėje vis randa ir randa palaimingų minučių, kūrybinio džiaugsmo, kuris nušviečia nelengvą jos gyvenimo kelią.

Joana – aukštaitė, gimusi Rokiškio rajone sudėtingais prieškario metais – 1939- taisiais. Šeimoje buvo aštuoni vaikai ir neįgalus (viena akimi nematantis) tėvelis. Tačiau tėvelis ir buvo didžiausia atrama gausiai šeimai – jis viską mokėjo savo rankomis pagaminti – ir metalo ir medžio rakandus. Labai mėgo pinti pintinėles, sietus ir kitus daiktus, ir prie vytelių pynimo darbų pratino ir mažąją Joaną. Jis ją išmokė parengti karklų vyteles krepšelių pynimui, sietų darymui, išmokė daugelio smulkių darbelių. Kartu su tėveliu Joana važiuodavo į turgus ir ten parduodavo savo pagamintus daiktus. Tik neilgai truko ta graži draugystė  – tėvelis mirė, kai Joanai sukako 12 metų. Tačiau tėvelio pamokos davė pradžią mergaitės  norui kurti, svajoti, daryti gražius rankdarbius.

Mama ilgais žiemos vakarais mokino megzti ir austi.Tačiau jau nebeleido  į mokyklą – reikėjo dirbti savame ūkelyje, o vėliau ir kolūkyje. Jonana bagė tik 4 klases. Nuo mažumės dirbo darbus, kurie kartais būdavo ir ne pagal jėgas. O mokytis Joana labai norėjo – skaitė knygas, ypatingai mėgo poeziją., kuri ją pavergė visam gyvenimui.  Dažnai ir pravirkdavo  skaitydama  Salomejos Neries ar  Maironio eilėraščius. Mama buvo labai religinga –  visa šeima sekmadieniais eidavo į bažnyčią, nedirbdavo sunkių darbų. Joaną jau nuo vaikystės žavėjo paslaptinga bažnyčios ramybė, gražūs paveikslai, bendrai giedamos giesmės, paprastos ir suprantamos maldos.

Rašyti Joana pradėjo sulaukusi 16 metų. Paslapčiomis, eilėraščių niekam nerodydavo – tik savo geriausioms draugėms, kurios išprašydavo sukurti posmelius laiškams, kuriuos dažniausiai siųsdavo savo kavalieriams, tarnaujantiems sovietinėje armijoje.Tais rašinėjimais Joana ir pagarsėjo savajame kaime.

Visą savo darbingą gyvenimą – nuo 18 metų Joana dirbo kokūkio fermoje melžėja. Dirbdama kolūkyje ji ištekėjo, susilaukė dukros. Turi 4 anūkus ir 8 proanukus.

Jau gyvendama Dusetose (Užtiltėje), prieš 14 metų Joana tapo našle. Stengėsi gyventi iš savo pensijos ir žemės sklypelio, kurią pati, savomis rankomis ir išdirbdavo. Šeima niekada nematė sotaus ir pasiturimo gyvenimo. Ne visiems anūkams sėkmingai susiklostė gyvenimai. Ir dabar, būdama jau garbaus amžiaus Joans rūpinasi visa savo didele šeimyna. Dalinasi pensija, augina 14 vištų, kiaušinius parduoda, taip papildydama savo piniginę, užsiaugina  daržovių, ir taip kukliai verčiasi.

Atrodo, ši moteris labai užimta savo darbais ir rūpesčiais, nuolatiniu nepritekliumi, pasitaikančiomis nesėkmėmis gyvenime. Tačiau Joana visada švytinti.Stiprybės jai teikia gilus tikėjimas ir nesavanaudiška meilė ją supantiems žmonėms. Ji nesiskundžia, kad jai sunku, kad trūksta pinigėlių, kad ne visus norus ir svajones gali įgyvendinti. Ji – sakosi esąs laimingas žmogus, nes  prieš 14 metų įstojo į Dusetų literatų klubą  „Atgaiva“ ir čia randa savo sielai  tikrąją atgaivą. Rašo eiles, kurias spausdino Zarasų rajono spaudoje. Keli jos eilėraščiai patalpinti klubo išleistame almanache „Laiko tėkmė“. Prieš pat Jonines –  Joanos jubiliejų, literatų klubo pirmininkės Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėjos Elenos Gaižiuvienės rūpesčiu ir Zarasų viešosios bibliotekos pastangomis, pasaulį išvydo Joanos Stašienės eilėraščių sąsiuvinys „Tikėjimo  laimė“. Kol kas tai kompiuterinis leidinys – tik 2 – juose egzemplioriuose.

Tačiau svarbiausią vietą Joanos gyvenime užima malda ir darbas mūsų gražiojoje bažnyčioje.Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, kalbėdamas apie Joaną Stašienę  paminėjo: „Joana, tai vargo pelytė, tačiau ji visada pilna džiugaus optimizmo, geros nuotaikos, labai pareiginga ir darbšti. Ji nuolatinė mūsų bažnyčios ir šventoriaus tvarkytoja.“

Pačiai Joanai darbas prie bažnyčios – džiugi kasdieninė pareiga. Čia ji kasdieną randa ką patvarkyti, ar nuvytusias gėles vazose pakeisti, ar  dulkeles nušluostyti, ar šventoriuje, tarp gėlynų kokią žolelę išrauti. Joana pasakojo:  „Aš dirbu ir meldžiuosi, aš jaučiu Aukčiausiojo globą ir tikėjimo šviesos nušviestą savo gyvenimo kelią. Kol galėsiu, tol kiekvieną dieną eisiu ir darbuosiuos, melsiuosi  Dievui ir Švč. Mergelei Marijai. Esu laiminga, kad visos mano maldos pasiekia Aukščiausiojo sostą“

Joana yra „Gyvojo rožinio“  draugijos narė, aktyvi piligrimė, lankanti Lietuvos Šventoves, kiekvienais metais dalyvaujanti Šiluvos atlaiduose. Visą gyvenimą svajojusi aplankyti daugelį Lietuvos Šventovių, dabar yra laiminga,  galinti dalyvauti dvasingose kelionėse, pamatyti Lietuvos bažnyčių grožį , atverti savo sielą naujiems įspūdžiams, naujiems susitikimams su tikėjimo broliais.

Reikia pasidžiaugti, kad tarp mūsų gyvena nemažai labai paprastų, mažai išsimokslinusių, tačiau  labai darbščių, didelės sielos žmonių, skleidžiančių gerumą, atjautą, skubančių padėti savo artimui. Viena iš tų žmonių yra ir Joana.

Sužinojusi, kad šių metų Kraštiečių šventėje ji nominuota apdovanojimui  už pasiaukojamą darbą mūsų bažnyčioje – Joana pravirko ir išsigandusi sušnabždėjo:“Aš nemokėsiu pakalbėti, aš toks  paprastas, mažai raštingas žmogus… Aš moku tik rašyti eiles, dirbti ir melstis…“

Marija Varenbergienė