Jurginės – pavasario sutiktuvės

Kalendorinės šventės veja viena kitą pašėlusiu greičiu, gamtoje viskas sprogsta, auga, keičiasi tiesiog akyse. Štai jau ir Jurgines (Jorę) atšventėme. Kitados senovės lietuvių ši šventė laikyta Naujais metais, nes mūsų klimato kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Tai gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos globėjo Jorio garbinimo metas. Archajiškose dainose sakoma, kad Joris atrakinąs žemę ir paleidžiąs žolę. Joris – tai ir pavasarinis Perkūnas, ir pavasario sutiktuvės. Žinoma, kad seniau jo sutikti Jurginių dieną į girią išskubėdavo merginos.

Iš ten jos grįždavo lyg nuotakos baltais rūbais pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios. Jų sulaukus kaimas pradėdavo linksmintis. Per Jurgines klausomasi žemės šnekos – pridėk ausį prie žemės ir išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų. Per Jurgines įsigaliodavo nuomininkų bei kumečių darbo sutartis: „nuo Jurgio – vasara, nuo Mykolo – žiema“.

Baltiškosios tradicijos neišvengiamai nyksta, bet entuziastų etnografų, folkloristų dėka dar laikosi, kaip ta mūsų kiemų kuklioji takažolė – mindoma, bet nepaprastai gaji. Balandžio 27 d. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos etnografė Sigita Gudonienė su savo vadovaujamų folklorų kolektyvų „Sartukas“ piemenukais, „Du sietai“ merginomis ir moterimis, kaimo kapelos muzikantais Stasiu Mažeika bei Broniumi Juškevičiumi Jurginių šventę surengė Eivenių kaime, pas ūkininkus Nijolę ir Juozą Kazlus. Sodybos šeimininkai maloniai pasitiko svetelius, kurie su apeiginėmis dainomis apėjo visus ūkio gyvulėlius, daržus, pažadino obelų sodą. Duonos kepalo su įkeptais kiaušiniais kampą ūkininkas užkasė rugių lauke – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus. Šventa duonele buvo apdalinti ir šventės dalyviai, ir „piemenėliai“, ir gyvulėliai. Labai visiems dalyviams patiko gyvulių pagerbimas – jautukas buvo pašventintas žilvičio šakelėmis, apsmilkytas kadagiu, o juodkartis ponis iššukuotas. Mažiausiai renginio „piemenaitei“, šeimininkų anūkėlei Ainutei S. Gudonienė padovanojo drobinį maišelį susidėti lauknešėliui – duonos riekei, kiaušiniams „jurgučiams“, o nuo nelabų jėgų, kurios tykodavo piemenukų pamiškėse, apsiginti – šermukšnio šakelę.

Apėję ūkį šventės dalyviai tęsė linksmybes šeimininkų kieme – vaišinosi žuvimi, pyragais ir sūriais, dainavo ir šoko. O jaunos panelės suposi sūpuoklėse, kad ūkininkų javai užaugtų vešlūs.

Už iškeptą apeiginę duoną šventės organizatoriai dėkoja UAB „Lašų duona“, o už suteiktą galimybę surengti Jurgines jų sodyboje – N. ir J. Kazlams.

Vilija Visockienė