Kaip obels žydėjimas

Vis sparčiau pavasaris žengia mūsų tėviškės laukais ir miškais, štai ir lygiadienio sulaukėme, pažymėjome Žemės dieną. O kol neužgriuvo darbymetis, kol dar gamta tik ruošiasi spalvų, garsų, kvapų proveržiui, galime pasinerti fotografinių vaizdų pasaulin, į kurį pakvietė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. Nors autorius ne kartą dalyvavo bendrose parodose, jo nuotraukų yra kataloge „Zarasų rajono fotografai“, ši paroda, kuri buvo atidaryta kovo 23d. Dusetų dailės galerijoje, autoriui yra pirmoji personalinė. Todėl ypač brangi jam pačiam, nes tai puiki proga sukviesti artimuosius, kolegas draugėn, pasidalinti įspūdžiais ir akimirkomis iš savo kelionių po tolimas šalis ar Lietuvą. Ne vienam, atvykusiam į šią parodą, buvo maloni staigmena sužinoti, kad B.Sakalauskas, užimdamas atsakingas pareigas, suranda laiko ne tik medžioklei, bet ir gamtos fotografijai.

Popietę pradėjo ir visą renginį lydėjo Dusetų meno mokyklos akordeonistų, vadovaujamų mokytojo Juozo Švedo, parengta muzikinė programa, leisdama atsikvėpti nuo kalbų, sukurdama dar jaukesnę atmosferą.

Atidarydamas parodą, galerijos direktorius Alvydas Stauskas pirmiausiai autoriui padėkojo už tai, kad būtent su jo, tuometinio Zarasų rajono mero pritarimu, atsirado pirmoji Lietuvos provincijoje įsikūrusi profesionalaus meno galerija. Niekas netikėjo, kad ji ilgai išsilaikys, o štai jau beveik 20metų sėkmingai gyvuoja, tapo svarbiu kultūros židiniu.

Žymus fotomenininkas Jonas Danauskas sveikindamas autorių linksmai palinkėjo, kad fotoaparatas liktų draugu visam gyvenimui. Priminė susirinkusiems, kad autorius ne tik pats užsiima fotografija, bet ir kitus skatina bei remia, ypač jaunuosius fotoentuziastus, Lietuvos generalinėje miškų urėdijoje rengiami fotokonkursai miško tematika, skatinantys domėtis gamta, padedantys matyti ne tik tai, kas gražu, bet ir skatinantys įsigilinti į jos problemas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras Valentinas Mazuronis kalbėjo : “Pažįstu Benjaminą kaip aistringą medžiotoją, tad man buvo nauja, kai sužinojau, kad jis ir kūrėjas, užsiimantis tuo rimtai ir profesionaliai. Linkiu, kad fotografijai tektų daugiau laiko, nei medžioklei.“

Seimo Aplinkos komiteto pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas savo kalboje pasidžiaugė B. Sakalausko, kaip menininko, sugebėjimu iš gyvenimiškojo chaoso ištraukti ir sustabdyti gražiausias gyvenimo akimirkas, padėkojo už puikų darbą, puoselėjant Lietuvos miškus.

Seimo narys Vytautas Saulis, kolega medžiotojas, pašmaikštavo, kad „medžiotojai daug ką pastebi medžioklės metu, tačiau negali to parodyti. O Benjaminui pavyko pagauti tą cinkelį, be kurios neapsieina gera fotografija.“

Seimo narys Algimantas Dumbrava akcentavo ypatingą meno svarbą žmogaus gyvenime, kalbėdamas, kad kuriantis žmogus ir pats auga, tobulėja, ir šalia esančius pakylėja, įkvepia geresniems darbams.

Žurnalistas, rašytojas , Dusetų garbės pilietis Donatas Čepukas parodos autoriui įteikė savo naujausią knygą „Beamžis“, kurioje veiksmas vyksta Dusetų girioje. Gal jos vaizdingi aprašymai taps nauju įkvėpimo šaltiniu?

.

Nuoširdžių, šiltų žodžių, prasmingų palinkėjimų negailėjo ir kiti sveikinusieji – Zarasų rajono savivaldybės tarybos narė Stasė Goštautienė, Lietuvos miškininkų sąjungos vadovas prof. Edmundas Bartkevičius, viso gausaus kolektyvo vardu – Lietuvos medžiotojų draugijos vicepirmininkas Dr. Egidijus Bukelskis, Utenos, Zarasų, Anykščių, Rokiškio urėdijų atstovai, Sartų regioninio parko direktorius Saulius Mažulis, fotoklubo „Žalias skėtis “fotografai, Dusetų bendruomenės atstovai, giminaičiai, artimi draugai, kaimynai.

Skaitydami parodos anotaciją, suprantame, kur yra ir stiprybės, ir atsakomybės prieš save bei aplinką, grožio pajautimo šaknys: „Gimęs ir užaugęs tremtinių Kazimieros ir Stepono Sakalauskų šeimoje sūnus Benjaminas ne atsitiktinai save vadina Sibiro vaiku. Ten prabėgo jo vaikystė ir nemaža dalis jaunystės. Miškai, kalnai, upė, gausi tų platumų flora bei fauna ir, žinoma, nuoširdūs to krašto žmonės, dažniausiai tremtiniai, o gal dar išlikusi kovinga protėvių dvasia padėjo tvirtus pamatus jo nepalaužiamo, neretai maištingo charakterio formavimuisi. Ilgoje metų tėkmėje patiriant nelengvą darbo krūvį, priimant kartais ir labai sudėtingus sprendimus, dažniausiai Benjaminas Sakalauskas atsipalaiduoja gamtoje – stebėdamas miške vykstančius reiškinius, žvėris ar paukščius. Laikui bėgant, norisi vis daugiau patirti kitokių, naujų įspūdžių, labiau suprasti jau girdėtus paslaptingus miško garsus, ar paprasčiausiai grožėtis gamta. Gal todėl vis dažniau į rankas paima fotoaparatą.“

 

Pats autorius apie save kalba : „„Trauka Sibiro toliams išliko iki šių dienų. Grįžęs į Lietuvą dažnai sapnuodavau kalnus. Aš be jų sunkai ištverdavau. Iki šiol niekada neatostogavau jokiame kurorte. Jei tik galiu, stengiuosi būtinai nuvykti į Sibirą, į Sajanus, į Altajų, į kitas kalnuotas vietoves. Ten aš atsipalaiduoju – ir dvasiškai, ir fiziškai. Visus patirtus įspūdžius, pamatytus vaizdus norisi užfiksuoti ir pasidalinti su kitais, todėl šioje, mano pirmojoje rimtoje parodoje ir eksponuojama per metų keletą sukauptas kelionių archyvas, mano patirti įspūdžiai.“

Nors B.Sakalauskas kukliai prisipažino nelaikantis savęs tikru menininku, tačiau jo darbai byloja ką kitą. Etnokultūros globos tarybos pirmininko Virginijaus Jocio žodžiai buvo ypač taiklūs: „Kūryba yra dūšios vaisius, tik kuriančio žmogaus siela gali spindėti“. Eidami nuo vieno darbo prie kito, stebėdami, kaip autorius su pagarba žvelgia į išdidžias kalnų viršūnes ar bedugnius Sibiro ežerus, iš paukščio skrydžio parodo kerintį Lietuvos gamtovaizdį, pastebi kuklaus paukštelio išskirtinumą ar sugauna miško žvėrelio baikštų ir smalsų žvilgsnį, su širdgėla primena ekologines katastrofas – Černobylio tragediją ar gaisrą Kuršių nerijoje, suprantame, kad tik didelės „dūšios“ žmogus gali regėti, išjausti, dovanoti tai, ko galbūt per skubėjimą ne visada pamatome.

Vienoje iš nuotraukų užfiksuota ryškiai miško fone išsiskirianti apsipylusi žiedais obelis – lyg simbolis žmogaus, kuris ir brandžiame amžiuje ir žydi, ir brandina vaisius. Tad linkime gerbiamam Benjaminui laiko, kantrybės, sėkmės ir laukiame dar ne vieno tokio pasakojimo apie gamtą – visų mūsų namus…

Pabaigti noriu dusetiškės dailininkės Nomedos Saukienės žodžiais, kuri juos ištarė, įteikdama parodos autoriui pirmųjų snieguolių žiedus : „Jei ne menas, tai grožis išgelbės pasaulį…“

Vilija Visockienė