Kaip vaikai barsuką žadino

Sausio 25-oji nuo seno mūsų krašte yra vadinama viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Sakoma, kad šią dieną barsukas išlenda iš olos ir stebi orą. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio atbulas lenda atgal – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, jis išlendąs iš olos ir einąs pasivaikščioti. Pasivaikščiojęs ramus sugrįžta atgal – pavasaris jau neužilgo. Kai kur ši diena buvo siejama su meška.

Esą šiandien ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną. Nors daug kas dabar ima tiesmukiškai suprasti šiuos posakius, tačiau senųjų tradicijų tyrinėtojai už šių vaizdinių įžvelgia saulės metų atsivertimo į kitą pusę, į pavasarį ir vasarą idėją. Gal neveltui netrukus prasidėsiantis mėnuo ir vadinamas vasariu.

Kad senosios tradicijos nebūtų pamirštos, su jomis būtina supažindinti vaikus nuo pat darželio. Būtent tokia pusiaužiemio etnokultūros šventė buvo surengta Dusetų vaikų darželyje „Sartukas“. Ypatingai smagu, kad šventės personažai bendravo gryna dusetiškių šnekta.

Pas vaikus atkeliavusi šalta Žiema (auklėtoja Laima Gabriulevičienė) pasakojo, kad turėjo daug darbų – šaldė ledus ant ežerų, puošė laukus ir miškus baltu puriu sniegu. Patrepsėjusi su vaikais, ji išbėgo, o vaikai sugužėjo į kamarą pas Bobutę (auklėtoja Zofija Čekienė) ir Dieduką (muzikos vadovė Sigita Gudonienė). Diedukas pasiūlė: „Šiandien pusiaužiemis, reik ait pažiūrėt, ar barsukas miega? Tuo pačiu ir nažutkų pravedinsma, o tai kandys baigia suėst. Prailga mum su babuti tas žiemas pusmetis, laukiam pirmų pavasaria požymių. Nu anys da nelabai drūsūs, ale jau pastebimi sausia pabaigoj. Kaip mūsų babute pasakytų: diena pailgėja par aviniuką šuolį.“ Bobutė džiaugsmingai savo Diedukui pritarė: „Gerai, apsirengsiu undarokų, veilakus ir aisma“. Pirmiausiai visi nuėjo meškos (auklėtoja Julija Gaidienė) pažiūrėti – ji kaip tik vertėsi ant kito šono, čiulpdama leteną ir tyliai maurodama. Kad greičiau užmigtų, vaikai meškai padainavo lopšinę. Paskui diedukas pasiūlė: „Pastuksenkim į medžius, kad greičiau pavasaris ataitų, a tuo pačiu ir barsukų prižadinsima“. Barsukas (auklėtojos padėjėja Audra Kairevičienė) išlindo iš urvo, apsižiūrėjo – ogi lietus lyja, šešėlio nematyti… Pažaidė jis su vaikais ir nuėjo miegot, ant to paties šono – tai ir pavasaris ne už kalnų! Visi džiaugėsi, kad pavyko rasti mažą lietuvišką mešką – barsuką. O šis buvo labai geras vaikams, išdalino vaišes – sniego gniūžtes primenančias spurgas. Netrūko šventėje visokių smagių žaidimų, vaikai paišė karalienės žiemos piešinius.

Paruošė Vilija Visockienė

Nuotr. Jūratės Repečkienės