Keramikė R. Leipuvienė: „Siekiu harmonijos su gamta“

Mano skulptūrinės keramikos kūriniai – tarsi laiko ir patirties išvagoti gyvenimai, prisiminimai, individualios patirtys. Jų vaizdiniai mena gilius judraus gyvenimo ciklo atspindžius, ilgainiui transformuotus į naujus pavidalus. Kaip medžio kamieno rievėse atsispindi jo amžius, taip mano darbuose šį įspūdį sukuria susisukusios molio įrantos, nelygumai. Tarsi prabėgusio laiko pėdsakai atsiradusios faktūros ženklina keramikos kūriniuose įprasmintas istorijas.

Aš siekiu statišką keramiką paversti dinamiška – užfiksuoti jos kitimą, judėjimą, suteikti jėgos, krypties. Man itin svarbu savo pastangomis perduoti keramikai lašelį gyvybingumo, energijos tėkmės. Siekiu harmonijos su gamta. Gilus jos pajautimas, įspūdžių apraiškos keramikoje atsirado natūraliai nuo vaikystės, pačiai daug laiko praleidžiant gamtoje. Todėl ir šie darbai reflektuoja gamtos objektus – tarsi išdūlėjusius medžio rąstus lietuviško miško pelkėje, tarsi apsamanojusius akmenis. Keramika alsuoja gamtos ramybe, ilgaamžiškumu bei senove, kviečia stabtelėti. Judesys ir ramybė tarpusavyje susipina, suteikdami kūriniams sudėtingesnį ir įdomesnį kontekstą.

Kūryboje vadovaujuosi Rytų keramikos kultūros tradicijomis ir filosofija. Naudojau Japonijos meistrų technikas ir sėmiausi jų estetikos sampratų. Labiausiai mano kūrybą paveikė Japonijos keramiko Shozo Michikawa darbai. Mano keramika yra aukšto 1290–1300 °C degimo keramika, glazūruota pačios paruoštomis glazūromis iš natūralių gamtos medžiagų (tokių kaip medienos pelenai, žemo degimo moliai ir t. t.). Priartėdama prie pirmapradžių keramikos tradicijų, kai keramika buvo išgaunama susijungus gamtos stichijoms (žemė/molis, ugnis) aukštoje temperatūroje naudojant natūralias medžiagas, jaučiuosi tęsianti prieš amžius sukurtas tradicijas. Kaip tų tradicijų tęsinį šiandien pateikiu savitą keramiką, kuri gali būti pritaikoma šiuolaikinėje aplinkoje.“ (R. Leipuvienė)

Kovo 30 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje duris atvėrė nauja ir originali paroda – čia savo darbus rodo vilnietė keramikė Rima Leipuvienė. Ji pristato personalinę parodą „Iš nebūties…“ Parodos atidaryme svečiavęsis garsus Lietuvos keramikas, puodžių karalius Vytautas Valiušis pristatė savo kolegę kaip labai gabią keramikę, puikiai įvaldžiusią aukštos degimo temperatūros technikos paslaptis. Ši keramika yra nepaprastai įnoringa ir nenuspėjama – niekada nežinosi, kaip, kokiomis spalvomis ir tekstūromis didžiulėje temperatūroje išsilydys uolienos ir molis, tad tik labai įgudęs keramikas gali daugiau mažiau tuos procesus suvaldyti. Žiūrovai liko sužavėti neįprastų formų, subtilių spalvų keramikos darbų iškalbingumu, paslaptingumu. Kaip meistrė tai pasiekė, kokios tolesnės kūrybinės gairės – apie tai skaitytojų dėmesiui šiame interviu su kūrėja.

Akivaizdu, kad esate keramikė iš prigimties. Kokia buvo draugystės su moliu pradžia?

Kelias į keramikos meną prasidėjo jau labai senai, kuomet leidau sau ieškoti kelių į savąjį aš. Prie keramikos prisiliečiau dar būdama moksleive, jau tada lankytas keramikos būrelis man labai patiko ir visad žinojau, kad prie to užsiėmimo kažkada sugrįšiu. Sugrįžau jau po verslo studijų darbuodamasi vienoje tarptautinėje bendrovėje, bet kurį laiką keramika buvo tik labai mylimas hobis. Kelią į keramikos pasaulį man atvėrė keramikas dailininkas Gvidas Raudonius. Būtent jo studijoje ne vienerius metus praleidau gilindamasi į keramikos technikas. Vėliau, 2008 m., įsirengiau dirbtuves profesionaliam darbui. Dirbau ir niekur neviešinau savo darbų, norėjau tobulėti. Kai keramika tapo pagrindine veikla, pradėjau dalyvauti grupinėse, konkursinėse parodose, simpoziumuose.

Kokie dalykai labiausiai stebina kūrybos procese?

Keramika mane ypatingai žavi savo plačiomis išraiškos galimybėmis. Žavu tai, kad kūrybos procesas vyksta visuose keramikos technologijos etapuose. Keramikoje galiu dirbti su moliu pagal savo charakterį, priartėti prie savęs. Kūrybinis procesas man yra kaip stebuklas, jame yra daug spontaniškumo, jis vystosi ir išsipildo eigoje. Visuomet yra paslapties, netikėtumo momentų.

Įkvėpimo šaltiniai….?

Įkvėpimas ateina dirbant. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau idėjų gimsta galvoje, tuomet tam tikrą dalį iš jų galima bandyti įgyvendinti. Imi ir darai tai kas įdomu, kas rūpi, kas neduoda ramybės. Šiandien taip pat vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių yra gamta. Kaip banaliai tai beskambėtų – tai yra tiesa. Man įvairūs gamtos dariniai ar objektai nuolatos daro įspūdį. Ypač traukia uolos, uolienos, akmenys, kalnai, miškai…

Įkvėpimo randu stebėdama kitų keramikų kūrybą. Autorių, kurių parodų dėl tolimo atstumo šiandien negaliu aplankyti fiziškai, kartais galiu pamatyti virtualiai. Pasaulis stipriai atsivėręs virtualioje erdvėje duoda naujų impulsų. Visada stengiuosi įsigyti gerų knygų. Stiprų poveikį darė lankytos tarptautinės šiuolaikinės keramikos parodos-mugės, o būtent 2009, 2010, 2017 m. apsilankymai London Ceramics Art parodose. Ten gyvai teko pamatyti įvairių autorių, daugiausiai Britų keramikų darbų, kurie matomi įvairiuose specializuotuose keramikos leidiniuose.

Kiek jau esate surengusi parodų? Kelerių metų darbai eksponuojami Dusetose dailės galerijoje?

Paroda „Iš nebūties“ yra mano pirmoji personalinė keramikos darbų paroda. Joje pristatau keramikos darbų ciklą sukurtą 2017 metų pabaigoje – 2018 metų pradžioje. Paroda 2018 m. vasarą buvo eksponuojama Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose. Vilniuje buvo eksponuojama „Gobis/lauko ekspo“ stiklo pavilijone 2018 m. gruodžio – 2019 sausio mėn. Štai dabar labai džiaugiuosi turėdama galimybę pristatyti šią parodą, papildytą keliais naujais darbais, Dusetų dailės galerijoje. Vėliau paroda keliaus į Anykščius, turiu planų eksponuoti parodą Daugpilyje. Dalyvauju grupinėse, konkursinėse parodose Lietuvoje.

Kokie sau pačiai išsikelti iššūkiai laukia, vilioja?

Lūkesčių ir uždavinių sau turiu nemažai…Turiu ambicijų sudalyvauti tarptautinėse keramikos parodose užsienyje. Ryžtingais, bet nedideliais žingsniai eiti savo keliu – tiesiog kurti įdomius originalius darbus derinant du svarbius ir kartais iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesuderinamus dalykus: išlaikyti tą savitą braižą, kurį pavyko susikurti bei ilgainiui atrasti visai naujų meninių išraiškų. Noriu nesustoti gilintis į keramikos technologijas, kurti daugiau didesnių skulptūrinių darbų. Kovoti su savo asmeniniais ribotumais arba plėsti pažinimo ribas, nešvaistyti laiko veltui, nepasiduoti tinginystės vilionėms.

Ar šeima jus palaiko?

Taip. Be šeimos palaikymo nieko nebūčiau nuveikusi. Esu dėkinga vyrui Žydrūnui, kuris visapusiškai palaikė mano norus, svajones ir pastangas eiti keramikos keliu.

Esate meistriškai įvaldžiusi aukšto degimo keramikos paslaptis – gal yra norinčių tapti jūsų mokiniais?

Dėkoju už įvertinimą. Pasiteiravimų buvo, tačiau aš pati nemanau, kad šiuo metu jau galėčiau dalintis žiniomis. Priešingai, dar pati esu mokymosi ir naujų atradimų procese, juolab, kad žinias įgaunu savarankiškai per savo patirtis eksperimentuodama.

Tikiu, kad pavyks nukeliauti į Japoniją – ką labiausiai ten norėtumėt pamatyti?

Labiausiai norėčiau turėti galimybę gyvai matyti ir stebėti kaip dirba vienas ar kitas žinomas keramikos meistras, profesionalas. Norėčiau aplankyti Shigaraki miestą, garsų puoselėjamomis keramikos tradicijomis, pamatyti kaip degama didžiausia malkinė krosnis Noborigama (tradicinė laiptinė/pakopinė (kelių kamerų) keramikos krosnis). Norėčiau aplankyti Mashiko keramikos muziejų, kelias skirtingas keramikos mokyklas. Būtinai užsukti į Kyoto Kodai-ji šventyklos karališkuosius sodus.

Vilija Visockienė