Malda už žmones ir išnykusius kaimus
Kaip ir dera tikriems krikščionims, kraštiečių šventė Šniukštuose prasidėjo didžiulėje Zarasų vietos veiklos grupės pastatytoje, berželiais, gėlėmis, rugių pėdais išpuoštoje palapinėje netoli Šniukštų kaimo kartų bendrijos namų. Čia Antazavės bažnyčios klebonas kun. Stanislovas Tamulionis aukojo šv. Mišias už gimtąjį kraštą ir žmones. Maldas giedoti padėjo ir elektriniais vargonais grojo kraštietis Leonidas Abarius.
Nuoširdžiai pasimeldę , kraštiečiai kartu su klebonu patraukė prie netoli bendrijos namų pastatyto koplytstulpio, autorius antalieptietis skulptorius Saulius Savickas, skirto išnykusiems kaimams atminti. Pačioje jo viršūnėje po stogeliu kabantis medinis varpas, nors ir neskamba, bet vėjo supamas simboliškai kviečia visus susivienyti ir prisiminti esančius ir išnykusius kaimus, gyvus ir amžinybėn išėjusius jų gyventojus. Koplytstulpio apačioje tarsi sparnus išskleidę paukščiai dvi meniškai išdrožtos lentos. Vienoje išrašyti esantys, kitoje jau išnykę kaimai.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje aplink Šniukštus buvo įsikūrę 30 kaimų. Dabar likę 18. Kitų viensėdžių, ištuštėjusių kaimų nebėra. Jų gyventojai, pokario, kolektyvizacijos, melioracijos laikmečiu dėl įvairių priežasčių paliko gimtąsias vietas. Gyvi liko tik prisiminimai. Kiekvieno kaimo išnykimas nusinešė ir dalelę mūsų pačių, dalelę gimtojo krašto, dalelę Lietuvos istorijos. Ir taip yra visoje šalyje. Tai sukelia nemažai skaudžių, o kartais ir linksmų prisiminimų. Svarbiausia, kad išnykusiuose kaimuose gyveno žmonės. Gal jie buvo mūsų protėviai?
Nesustabdomai bėgantis laikas keičia gimtinės kraštovaizdį, iš atminties ištrina amžinybėn išėjusių žmonių veido bruožus, jų balso skambesį. Mažai kas beprisimena, kur ir kokioje vietoje išnykusiuose kaimuose stovėjo sodybos, virė gyvenimas. Kartais tik mintimis įmanoma grįžti į praeitį, bet ir tuos prisiminimus laiko tėkmė vis neša tolyn ir tolyn. Bet kol visa tai gyva mūsų širdyse, atmintyje, tik nuo mūsų priklauso, ar viskas neišnyks kaip tolimas sapnas. Bažnytinėse knygose aplink Šniukštus buvę ir išnykę kaimai minimi nuo 1676 metų. Istoriją rašome mes ir to nereikia pamiršti.
Prie pastatyto koplytstulpio Šniukštuose susirinkę žmonės kiekvienas buvo su savo mintimis, prisiminimais. Jau kitur gyvenantiems kraštiečiams sudiegė širdys klausantis jausmingo bibliotekininkės Zitos Lukošiūnienės pasakojimo apie kaimus, bendrijos pirmininkės pavaduotojos Audronės Kačiulienės skaitomų vietos poeto rašytų eilių.
Koplytstulpį išnykusiems kaimams atminti pašventino klebonas Stanislovas Tamulionis.
Įamžintas mokytojo atminimas
Nepamiršo kraštiečiai ir labai svarbaus, iškilaus, amžinybėn išėjusio Šniukštų kaimo šviesuolio buvusio mokyklos direktoriaus Jono Maldeikio. Prie namo, kuriame jis gyveno ilgus metus, pritvirtinta ir pašventinta atminimo lenta. Buvę mokiniai su liūdesiu veiduose dalinosi apie šį didį žmogų prisiminimais, pamerkė gėlių.
Jonas Maldeikis, baigęs Šiaulių pedagoginį institutą,1954 m. paskirtas Šniukštų mokyklos direktoriumi.Rūpesčių ir darbų jaunajam pedagogui tada buvo kiek akys užmato, protas suvokia. Reikėjo rūpintis mokyklos statyba, aplinkos tvarkymu. Po poros metų Jonas Maldeikis prie pastato pasodino pirmuosius sodinukų daigus. Bėgo metai, jų vis daugėjo.Daigelius reikėjo su meile, rūpestingai prižiūrėti. 2000 metais aplink mokyklą žaliavo net 244 įvairūs augalai. Iš jų 131 buvo retų rūšių, 66 spygliuočiai ir 65 lapuočiai. Pasigėrėjimą ir žavesį kėlė rožynas, kitokių gėlių klombos. Kalbinta buvusi mokyklos auklėtinė visas tas buvusias grožybes labai gerai prisimena, turi nuotraukų ir priduria, kad visi jie dirbo netoli mokyklos buvusiame darže. Užaugintą derlių atiduodavo Antazavės vaikų namams.
Vertinant Jono Maldeikio darbą ir pastangas, retųjų augalų parkui suteiktas dendrologinės kolekcijos statusas. 2006 m. už nuoširdų darbą Zarasų kraštui ir jo žmonėms nusipelniusio mokytojo vardą turinčiam direktoriui įteikta rajono tarybos padėka.
Vaikštant aplink mokyklą širdį ima spausti liūdesys. Niekam nereikalingas pastatas sensta, trupa pamatai, žole užžėlusi kadaise pavyzdine buvusi aplinka, nė žymės neliko žydinčių gėlynų, baigia sunykti dendrologinės kolekcijos statusą garbingai saugojęs retų rūšių augalų parkas. Laimė, kad to nebemato 2008 metais amžinybėn išėjusio jo steigėjo akys. Gerai, kad bent kraštiečių ir bendrijos aktyviausių žmonių pastangomis prie namo, kuriame gyveno Šniukštų kaimą ir jo žmones mylėjęs pedagogas, pritvirtinta paminklinė atminimo lenta. Tačiau kartu tai ir priekaištas tiems, kurie nesugebėjo, o gal nenorėjo išsaugoti metų metais Jono Maldeikio kurtą grožį, retųjų augalų parką. Sakoma, didžiulę reikšmę gyvenime turi tai, ką padarome dėl kitų. O jeigu tie kiti nenori to vertinti?
Linksmoji šventės dalis
Po to, kai susirinkę kraštiečiai pagerbė ir tinkamai įvertino išnykusių kaimų ir buvusio mokyklos direktoriaus Jono Maldeikio atminimą, atėjo metas grįžti į palapinę, kur laukė muzika, dainos,padėkos, sveikinimai, vaišėmis nukloti stalai ir ypatingo skonio Sekminių kiaušinienė.
Didelio susidomėjimo sulaukė daugybę nuotraukų talpinantys stendai. Kiekvienas jose ieškojo savo arba draugų, pažįstamų atvaizdo, prisiminė įvairiausius praeities įvykius, nutikimus, vienas kito teiravosi apie dabartį, juk kai kurie net keltą metų nebuvo gimtajame krašte.
Iškilmingąją šventė dalį pradėjusi Šniukštų kaimo kartų bendrijos pirmininkė Danutė Zakšauskienė padėkojo visiems susirinkusiems ir tiems, kurie savo darbais bei lėšomis padarė labai daug, kad kraštiečių šventė būtų graži, linksma, atmintina. Danutę scenoje pakeitė renginio vedėjai Arvydas ir Svetlana Veikšrai ir paprašė vietos moterų ansamblio “Radastėlė” kartu su visais sugiedoti Salvijos Bakutienės sukurtą himną.
Smagiai grojo ir dainavo Smalvų kaimo kapelos muzikantai, Zarasų žemės ūkio mokyklos moksleivių Maksimo ir Dovydo duetas ir kt. Visiems garbingiems kraštiečiams, darbščiausiems bendrijos nariams, rėmėjams įteiktos gerumo verpstės, negailėta gražių padėkos žodžių.
Kas ten žino, kada dar teks taip gausiai susirinkti kraštiečiams į tokią nuostabią šventę.
Eugenija Barskevičienė
