Malūno diena Dusetų K. Būgos bibliotekoje

DSCF1553Kovo 27 d. Dusetų K. Būgos biblioteka pakvietė į neįprastą renginį – Malūno dieną. Šylant orams ir artėjant darbymečiui dusetiškiai gausiai susirinko pasiklausyti ir sužinoti apie tai, kaipgi užgimsta mūsų duonelė kasdieninė.

Renginio svečiai – Šlyninkos vandens malūno šeimininkai Stanislovas Šatkauskis ir Regina Veselienė bei jų pagalbininkė renginių vadovė Svetlana –atvyko ne tuščiomis – stalai buvo nukrauti dailiai paruošta malūno produkcija.

Renginį pradėjo Dusetų vaikų etnografinis ansamblis, vadovaujamas Sigitos Gudonienės. Mažieji parodė nuotaikingą programą iš piemenėlių gyvenimo. Žiūrovai gėrėjosi skambiais aukštaitiškais vaikų pasakojimais, dainomis bei šokiais ir negailėjo aplodismentų. Džiugu matyti, kad jaunoji dusetiškių karta perima senolių tradicijas ir moka jas vertinti.

Svečiai iš Šlyninkos vandens malūno, esančio vos už 26 km nuo Dusetų, turėjo daug ką papasakoti. Stanislovas porino apie tai, iš kokių javų rūšių kokius miltus galima sumalti. Jei malama tik vieną kartą – miltai išeina rupūs, dreskia gerklę. Pasirodo, iš čia kilęs ir senasis lietuvių keiksmažodis – „rupūs miltai“! O jei tokius miltus nusijosime per sietą – gausime vadinamuosius razavus (kartą maltus ir sijotus) miltus, iš kurių išeina labai skanūs sveikuolių blynai, mat vertingiausia grūdo dalis – sėlenos. Taip pat grūduose daug vitaminų B ir E, labai reikalingų sveikatai ir gerai savijautai.

Stanislovas papasakojo, kad jų malūnas labai senas, tik dabar girnas suka elektros variklis, nes vandens upelyje per mažai. Tačiau šiemet bus baigtas atstatyti autentiškas ratas, tad malūno svečiai galės pamatyti, kas malūno girnas sukdavo anksčiau.

Dusetiškiai domėjosi, ar tikrai malūnuose esama velnių ir vaiduoklių. Stanislovas patikino, kad veikiančiame malūne vaiduokliams nėra kas veikti, o velniukams jis duodąs tiek darbo, kad tie nebeturi kada šposų krėst.

Regina Veselienė dusetiškiams pasiūlė paragauti įvairių rūšių miltų ir pamėginti atspėti, iš ko jie. Vaikams Regina parodė, kuo skiriasi rugys nuo kviečio. Malūno šeimininkai buvo atsivežę didžiulį naminės duonos kepalą ir išsamiai pasakojo, kaip tokią tradicinę lietuvišką juodą duonelę išsikepti. Anot Reginos, lietuviška duona nuo seno buvo ir maistas, ir vaistas. Senovėje duoną kepdavo dukart per mėnesį, keletą didelių kepalų, o valgydavo ir ryte, ir per pietus, ir vakare. Duoną visuomet raikydavo šeimos galva ir labai taupydavo. Ir dabar ponios Reginos kepamoje duonoje nėra jokių konservantų ar saldiklių – ji kepama tik iš miltų, vandens, trupučio druskos ir kmynų. Duonutė Šlyninkoje kepama ant klevo lapų senoviškoje pušinėmis ir beržinėmis malkomis iškūrentoje krosnyje. Todėl ji vis labiau populiarėja ne tik Zarasų rajone, bet ir visoje Lietuvoje, o svečiai į malūną plūsta netgi iš užsienio. Dabar Šlyninkos malūne kepama ir kitokių gaminių – sausainių ir traškučių, kuriais malūno šeimininkai dosniai vaišino dusetiškius.

Po renginio dusetiškiai kaipmat išpirko ekologiškus malūno produktus ir susitarė su malūno šeimininkais dėl tolesnio jų tiekimo į Dusetas. Matyt, poreikis natūraliems sveikiems produktams čia tikrai nemažas.

 Indrė Klimkaitė

DSCF1547 DSCF1556