Vieni žmonės nepriekaištingai vykdo savo tiesiogines pareigas, tačiau beveik nesidomi, kas vyksta už jų įstaigos sienų, kitiems darbo diena nesibaigia lygiai penktą valandą… Vienas tokių žmonių – Sartų regioninio parko direkcijos vadovas Saulius Mažiulis. Jo užimamos pareigos reikalauja daug laiko ir jėgų, tačiau tai nenuslopina noro prisidėti prie savo gimtojo krašto puoselėjimo. Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos vykdomuose projektuose jo, kaip aplinkosaugininko, biologo, idėjos bei patarimai visuomet yra svarūs ir labai naudingi. S. Mažiulis taip pat yra moksleivių fotografijos ir dailės konkursų, skirtų atskleisti nepakartojamą Aukštaitijos regiono savitumą ir grožį, vienas iš pagrindinių iniciatorių. Parodų organizavimas, rėmėjų paieška, katalogų leidyba – visa tai, nors užima nemažai laiko, atsiperka moksleivių džiaugsmu, kad jų kūryba yra pastebima ir įvertinama. Meninis vaikų žvilgsnio ir asmenybės ugdymas yra puikus būdas atkreipti jų dėmesį į mus supančią aplinką, išmokti ją pažinti ir saugoti.

1. Mažiulis atsakė į keletą klausimų „Dusetų“ laikraščiui, pasidalino įžvalgomis bei mintimis apie savo tiesioginį darbą, taip pat apie veiklą bendruomenėje.

Esate nominuotas apdovanojimui už pareigingumą, atsakingumą, už pagalbą organizuojant renginius. Ši savanoriška veikla atima nemažai laiko, tačiau, ko gero, suteikia ir nemažai džiaugsmo?

Čia gimiau ir užaugau. Norisi, kad gimtas kraštas būtų kuo gražesnis, patrauklesnis, ne tik vietiniams, bet ir svečiams. Ir jei kažką naudingo nuveiki, tikrai būna gera.

Vadovaujate Sartų regioniniam parkui, esate Dusetų bendruomenės tarybos narys – platūs veiklos barai leidžia ir į problemas žvelgti plačiai. Kokios jos didžiausios mūsų krašte, kaip galima jas jei ne iki galo išspręsti, tai bent sušvelninti?

Baigiau VU Gamtos mokslų fakultetą. 20 m. dirbau žuvininkystės įmonėse. Dabar jau 9 m. dirbu Sartų regioniniame parke. Darbas labai įdomus. Per šį laikotarpį nuveikta daug darbų. Dalis jų yra matomi ir žinomi visuomenei: lankytojų centras, ekspozicija, lauko informacinė sistema, sutvarkyta ežero pakrantė, infrastruktūra, piliakalniai, poilsiavietės, pritaikyti lankymui gamtos ir kultūros paveldo objektai. Tačiau didelė dalis lėšų ir direkcijos kolektyvo darbo yra skiriama mažiau matomiems darbams: biologinės įvairovės išsaugojimui, buveinių tvarkymui. Tvarkymo darbai duoda rezultatus. Sartų regioniniame parke esančiomis gamtinėmis vertybėmis, retosiomis augalų ir gyvūnų rūšimis tikrai galime didžiuotis. Manau, kad ateis laikas, kai žmonės supras, kad tai yra didžiulis mūsų krašto turtas.

Kas džiugina bendruomenės gyvenime? Ką dar būtų galima nuveikti jos labui?

Džiugina bendruomenės branduolio aktyvumas. Nuveikta labai daug, tos veiklos rezultatai matomi ir visiems žinomi. Tačiau neramina tai, kad tuos darbus atlieka keli žmonės, o didžioji dalis seniūnijos gyventojų visiškai nedalyvauja bendruomenės veikloje.

Kokie artimiausi ateities planai?

Man tai labiausiai norėtųsi matyti idealiai sutvarkytą Sartų ežero pakrantę. Su visa lankymui, pramogoms ar edukacijai pritaikyta infrastruktūra.

Direkcija turi daug planų, tačiau ne miestelio teritorijoje ir netgi ne seniūnijoje. Mūsų tokia jau veiklos specifika, kad dirbame rekreacinėse teritorijose, tvarkome 15 stovyklaviečių, gamtos ir kultūros paveldo objektus esančius visoje regioninio parko teritorijoje (keturiose seniūnijose), tačiau jų dauguma yra už miestelių ribų. Gyvenamųjų teritorijų tvarkymas yra seniūnijų, bendruomenių rūpestis.

Koks pasiekimas ar pastaraisiais metais nutikęs įvykis labiausiai nudžiugino?

Smagu, kad pavyksta įgyvendinti numatytus planus. Visi projektai įgyvendinti tinkamai. O šiaip džiugina ir paprasti kasdieniai darbai ir rūpesčiai. Gera, kai matai darbo rezultatus (kaip jau minėjau, svarbu ne tik infrastruktūriniai dalykai, bet ir gamtinės vertybės).

Mažėjant gyventojų skaičiui, kokią regite Dusetų seniūnijos ateitį? Liūdnai pajuokaujant – ar nenutiks taip, kad čia liks tik keletas senolių žvejų, vasaromis užklystantys turistai ir gausi gyvūnijos bendruomenė?

Čia jau visos Lietuvos bėda. Bent jau šiuo metu neįsivaizduoju, kas galėtų sulaikyti jaunimą Dusetose. Turėtų nutikti kažkoks stebuklas, kad pradėtų daugėti gyventojų. Perspektyvos liūdnos. Dažnai mintimis „pereinu“ per Dusetų gatves, namus. Kadangi čia užaugau, tai puikiai atsimenu, kiek žmonių, kiek vaikų buvo kiekvienoje sodyboje ar gatvėje. Baisu. Liko tik 70 – 80-čiai, jei jauni, tai dauguma tokie, kurie nesugeba surasti vietos gyvenime.

Pristatykite save, savo šeimą.

Žmona Laima. Dirba biologijos mokytoja Antazavės J. Gruodžio gimnazijoje. Sūnūs – Rytis ir Ignas.

Koks Jūsų laisvalaikio leidimo būdas? Tikriausiai gamtoje praleidžiamas laikas padeda atitrūkti, pailsėti nuo administracinių rūpesčių. Gal joje ne tik ilsitės, bet ir semiatės jėgų bei įkvėpimo naujiems sumanymams?

Šeima, sodas, daržas, žvejyba, grybavimas. Šiek tiek fotografuoju. Į gamtą daugiausiai išvykų būna darbo metu, kartais ir savaitgaliais.

Ko palinkėtumėt dusetiškiams ir visiems, apsilankantiems mūsų krašte?

Dusetiškiams palinkėčiau būti labiau dusetiškiais. Turime išsiugdyti pasididžiavimo savo kraštu jausmą. Norėtųsi, kad kuo daugiau svečių atvyktų į mūsų kraštą, patirtų kuo daugiau gerų emocijų, papasakotų savo draugams, kaip čia gražu.

Vilija Visockienė