SENASIS DUSETŲ HERBAS

2(1)Penkiolika metų Dusetos turi savo įteisintą paveldimą ženklą – herbą. Jį 1999 metais sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Sidabriniame skydo fone skuba trys, norintys vienas kitą aplenkti, raudoni žirgai.

Herbas – vietovės savitumo atspindys, įprasminantis jos išskirtinumą, todėl jam naudojami įvairūs motyvai: mitologiniai, architektūriniai, religiniai, karybos, buities ir kiti.

Šiandien kiekvienas miestelis, pageidaujantis kaimas, nekalbant apie miestus, gali turėti ar turi savo herbą. Daugelis susigrąžino senuosius, kiti sukūrė naujus. Dusetų herbas savitas, simbolizuoja sportą, kuris Lietuvos miestų ir miestelių, išskyrus vienintelį, Priekulės – neatsispindi.

Graži tradicija iš Vakarų Europos, dažniausia per Lenkiją, pasiekė Lietuvą ir XVI–XVIII amžiais dauguma miestelių didžiavosi turį savus herbus. Jie išliko ant antspaudų, vėliavų, proginių medalių. Jais puošė rūmus, gražino įvairius pastatus, baldus, krosnis, indus…

Ar turėjo Dusetos herbą? 1613 metais Amsterdame išspausdintas pirmas, mūsų laikams apytikslis Lietuvos žemėlapis, parengtas kartografo T. Makovskio. Į jį pateko miestai ir miesteliai, turėję Magdeburgo ir turgaus teises. Dusetos – „Dustatij“ pavadinimu – jame pažymėtos. Priešakyje dar pilni du šimtmečiai. Pasitelkus logiką, arba liaudiškai – sveiką protą, sunku būtų teigti priešingai.

Jeigu taip, tai koks jis galėjo būti? Pavartykime senus miestelių herbus ir pamatysime, kad juose dažniausiai vaizduojami laukiniai žvėrys, jų kūno dalys, paukščiai. Tai apspręsdavo vietos gamtos turtai. Nuo XVI amžiaus ant herbų atsirado ir vandens gyventojai.

Pasisekė įsigyti XVII–XVIII amžių Dusetų smuklės, stovėjusios dabartinio Nepriklausomybės paminklo vietoje, krosnių  koklių, jų dalių. Kokliai įvairūs, visi dekoruoti. Apie juos kitą sykį. Įdomiausi kokliai su herbais. Jie informatyvūs, bet kartu paslaptingi, su savais kodais, turi daug klaustukų. Ieškoti, spėlioti, įrodinėti neuždrausta, netgi patartina. Nemažai koklių su Dusetų herbais, bet dar daugiau – su dviem tapačiom figūromis – žuvimis. Vieni paprasti, kiti glazūruoti. Glazūra žalios, geltonos, gintarinės spalvų. Būtent pastarieji kokliai ir gali būti su senuoju Dusetų herbu.

XV–XVIII amžiais buvo madinga ir garbė tokiais kokliais, ypač glazūruotais, puošti krosnis, židinius, palanges ir kita. Jie, ypatingai su herbais, pabrėždavo savininkų nuosavybę, priklausomumą. Kartu tai esminis ir neatskiriamas patalpų akcentas.

Kartoju, herbų su žuvimis – daugiausia. Jeigu tai ne Dusetų herbas, tai kieno? Šeimininkai svetimų netoleruodavo.

Dusetų herbui žuvis tiko. Miestelis apsuptas ežerais, skuba Šventoji, o kur dar įvairūs upeliai. Vien be Sartų Dusetos – ne Dusetos. Vanduo – grožis, kartu ir nauda, svarbus gyvenimo šaltinis. Svetimoms vėliavoms praūžus, o jų būdavo daug ir skirtingų, kildavo badas, lydimas epidemijų. Žmonės krisdavo kartu su galvijais. Bulvės atsirado tik XVIII amžiaus pabaigoje, dar nežinant nei kaip jas auginti, nei kaip vartoti. Išmokus jas virti ir kepti išgyventi pasidarė lengviau.

Herbų taisyklės rekomenduoja naudoti kuo mažiau ženklų. Geriausia – viename herbe – vieną figūrą. Aprašomasis sąžiningai nukrypsta nuo šios normos. Jo skydas, pagrindinis herbo elementas, skeltas statmenai į du laukus, kuriuose pavaizduotos dvi vienodos žuvų figūros. Kodėl ne viena? Žodžio „Dusetos“ pirmasis skiemuo „Du“.

Dar. Herbas su žuvimis kuklus, aiškus ir pilnas. Jį galutinai užpildo kartušas. Rangų kepurė virš skydo su trim stručio plunksnom rodo miestelio šeimininką. Šiuo atveju – grafus Pliaterius. Tokios kepurės ant miestelių herbų išpopuliarėjo XVIII amžiuje po Šiaurės karo (1700–1721), nors pasitaikydavo ir anksčiau. Skydas apsuptas ir papuoštas lapų skraiste.

Kol kas nežinomos herbo spalvos. Nuostatai leisdavo naudoti ne daugiau kaip dvi spalvas. Populiariausios – mėlyna, žalia, raudona. Pasirinkimas ribotas. Nežinoma ir data, jei tokia buvo, kada jis buvo įteisintas. Gal kam pasiseks.

XVIII amžiaus pabaigoje, žlugus abiejų tautų respublikai, nauji šeimininkai daug ką ėmė drausti , keisti, trinti iš atminties. Senieji herbai jų nebetenkino, nes priminė ir simbolizavo buvusią valstybę. Tačiau laikas ne tik atima, bet ir grąžina…

 

Henrikas Briedis

2(1) 1(1) 3(1)