Nors gražus pavasario oras kvietė į gamtą, aktyviausios Dusetų literatų klubo „Atgaiva“ narės rinkosi nešinos savo kūrybos pluošteliais. Džiugu, kad mūsų biblioteka visada šiltai ir svetingai priima kiteratūros bei meno mylėtojus, kad aktyviai talkina rengiant įvairias parodas, dalinasi nujausiomis knygomis ir periodinės spaudos leidiniais.
Klubo narė Julija Umarienė skaitė eiles apie prabėgusius jaunystės metus, apie gamtos ir žmogaus likimų jungtį. Štai Julijos eilutės apie rasos lašelį:
„ Kur jisai nukris,
Kur jisai ištirps,
Ar saulės spindėjime
Į rūką pavirs?
Ar pelkės klampynėj
Su skausmu jis džius,
Ar grumsto sugertas,
Jis mindomas bus.?…
Elena Arminienė skaitė eiles apie žmogaus vietą pasaulyje, apie likimo kelius, kurie kartais būna klaidūs ir nežinomi:
„…Kai gyvenimo kryžkelėj stovėjau
laimingo kelio klausiau
keturių brolių vėjų…
Gal nesuprato…
Gal negirdėjo –
jie nutylėjo…“
Elena Antonova daug gražių žodžių surado kalbėdama apie žmonių gerumą, gailestingumą apie tikėjimą į gėrį:
„Gražiausios akys, kada žmogus myli,
kai žodžių nebereikia…kada lūpos tyli…
Kai akimis neši kitiems paguodą –
Tada jauti, kad viską atiduodi…“
Šių eilučių autorė, Marija Varenbergienė, kalbėjo apie žmogaus galimybių trapumą, likimo dovanojamas šviesos akimirkas:
„…Aš dar galiu
ištiest pagalbai ranką,
jei žmogui bus sunku,
jeigu manęs reikės..
….Tik negaliu aš laiko sustabdyt
taip greitai lekiančio
ir nešančio mane
prie slenksčio nebūties…
Tik negaliu
nupjauti ąžuolo,
nors jo pavėsyje
žolynai nežydės –
man gera čia,
ateit, pabūt ir pasėdėt…“
Taip grazžiai romatišžkai ir jaukiai pabuvome drauge ir savo širdžių kalbėjimu pagerbėme šią prasmingą SPAUDOS ATGAVIMO, KALBOS IR KNYGOS šventę.
Marija VARENBERGIENĖ
