Rašau – atkeliavo, nes iš tiesų tai buvo nepaprasta kelionė. Drauge keliavo ir asiliukas, jau tarsi tapęs vienuolyno simboliu. Į Dusetas jie išsirengė pusę devynių ryte, kadangi visi keliavo pėsčiomis.
Šis asiliukas tapo vienuolių skiriamuoju ženklu, nes jis lydi juos kelionėse ir susitikimuose. Kodėl? Gal todėl, kad asilas buvo arti Jėzaus nuo pat Jo gimimo prakatrėlėje, gal todėl, kad asilas simbolizuoja nuolankumą. O gal todėl, kad Jėzaus kelionėse su apaštalais šalia Jo visada buvodavo asilas…
Asiliukas buvo pririštas Kultūros centro prieigose ir sulaukė daugelio vaikučių susižavėjimo ir dėmesio.
Tiberiados broliai su savimi atsinešė ir ypatingą kulto objektą – Šv. Damijano kryžių ( ikoną ). Šis kryžius Tiberiados brolius lydi visose maldose ir visuose susitikimuose, nes Jis yra nepaprastas: ant šio kryžiaus – centrinėje kryžiaus dalyje – Jėzaus figūra. Tačiau čia – Jėzus yra gyvas, Jis žiūri į mus atvertomis akimis. Jėzus ne kabo ant kryžiaus, bet tarsi stovi , nes Jis – Nugalėtojas , kuris prisikėlė nugalėjęs mirtį. Jėzus ant kryžiaus apsuptas žmonių – savo gyvenimo žemėje liudininkų.
Jėzus iš kryžiaus žiūri į kiekvieną iš mūsų, ir kviečia pajusti bendrystę su Juo, kad visi taptume broliais., kad ir savo širdyse susikurtume Prisikėlimo šventę.
Drauge su dusetiškiais pasimelsti ir pamąstyti apie Šv. Velykų prasmę atėjo ir Dusetų parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Jis buvo pasirengęs išklausyti išpažinčių – suteikti susitaikymo sakramentą.
Čia, šioje didžiulėje salėje mes visi tapome broliais. Iš mums išdalintų giesmynų giedojome giesmes, pritardami Tiberiados brolių ypatingam tyliam giedojimui, kuris jaudino ir kvietė atverti savo sielas ir širdis.
Labai prasmingi buvo ir brolių vienuolių išsakyti žodžiai, kuriais jie ragino pažvelgti į save nauju žvilgsniu, kad pamatytume ne tik savo trūkumus ir ydas, bet apsidairytume aplink – kiek puikių dalykų mus supa – žmonių gailestingumas, atidumas vienas kitam, pagalba nelaimėje, atjauta ir gilus tikėjimas. Jie pabrėžė, kad žmogui labai svarbu ne stovėti vietoje, bet eiti, tobulėti, nelikti savo nuodėmėje, pasitikėti Viešpačiu, nes tik Jis gali atleisti mums mūsų kaltes, kad labai svarbu neužmiršti Jam už viską padėkoti. Broliai mums priminė – Jėzus savo kančia mums parodė, kad su meile nešti savo kryžių ir nekaltinti kitų, yra didelė laimė.
Didžiulį jaudulį patyrėme, kada kiekvienas iš mūsų galėjome prieiti prie kryžiaus ir pagarbinti. Nukryžiuotąjį., atsiklaupdami ir paprašydami malonių ir sveikatos sau ir savo artimiesiems. Ypač jaudinančiai atrodė jaunutės gimnazistės priėmusios susitaikymo sakramentą ir tylioje maldoje suklupusios prie Šv, Damijano kryžiaus. Toks tikėjimo ir pagarbos Jėzui išpažinimas susirinkusius jaudino iki ašarų.
Tikrąją gavėnios rimtį , Šv. Velykų laukimą ir artimo meilę pajautėme, kada visi susiėmę už rankų sukalbėjome maldą „Tėve mūsų“.
Dėkojame mieliems Tiberiados broliams ir Dusetų klebonui Stanislovui už gilios maldos ir tikėjimo šviesos nušviestą valandėlę, už bendrystės su Jėzumi palaimos akimirkas, už Prisikėlimo šventės prasmės ir gelmių atskleidimą.
Marija Varenbergienė
