Regis, taip neseniai atšuoliavęs šv. Jurgis atrakino žemelę ir išleido augalus bei visus gyvulėlius į laukus, o štai vėl per tuos pačius, bet jau nurudavusius, nuplikusius laukus pralėkė šv. Martynas ir suginė karveles, arklelius, ožkeles ir avelių bandas į šiltus tvartus. Su šia paskutine rudens švente pasibaigia ganiavos ciklas, o žemei duodamas atokvėpis, niekas nedrįsdavo jos judinti. Galima ir būsimos žiemos orus nuspėti – „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“. Senovėje ši diena būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti: pirmiausiai – kunigaikščiui ir dvarui, tada už visų metų triūsą malūnininkui, kalviui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Atsiskaitę su kaimo kerdžiumi, jį paleisdavo namo. Tačiau pasitaikius šiltesniems lapkričio orams, ne visi ūkininkai skubėdavo parsivaryti gyvulius, ir tekdavo piemenukams griebtis visokių burtų, kad tik greičiau ta žiema ateitų, ir jie galėtų pailsėti ar sugrįžti į mokyklos suolą.

Laikams pasikeitus, archajinės šventės prarado savo svarbą, tačiau nesunyko, yra prisimenamos ir simboliškai paminimos. Tad ir mūsų miestelyje (giedrą!) lapkričio 11 d. vyko žiemos šauktuvės, kuriose dalyvavo Kultūros centro Dusetų dailės galerijos vaikų folkloro ansamblio „Sartukas“ (vadovė Sigita Gudonienė) dainorėliai, Dusetų vaikų lopšelio-darželio „Sartukas“ mažieji ir Dusetų specialiosios mokyklos ugdytiniai, atėjo mokinukų iš Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos, o dusetiškiai Nijolė ir Jonas Trumpos apeiginiams žaidimams atsivedė savo ožkelę Pupą.

Ožkelė pasitaikė labai rami, tad be vargo buvo apvesta kelis ratus aplink baltmarškinį beržą, „pašokdinta“ ratelyje bei papuošta kaspinais, idant ji būtų maloninga vaikams ir išprašytų iš dangaus balto, kaip ir jos kailis, sniegelio, kad greičiau užšaltų ir užsnigtų. Vyriausiasis piemenukas įsilipęs beržan sakė žegnonę: „Vardan gišių abagišių švinta linta lapatikš. Čia griekai, čia niekai, čia visa pakūta!“ Tačiau magiško užkeikimo juk gali ir nepakakti, tad buvo ir skundų sąrašas pateiktas dievuliui: „Brungus dieve, gaspadinė mum bundelių nekepė, gaspadorius su viteli mušė, anksti keltis reikėja, basi alkani ganėm, sušalį, suplyšį. Lietus lija, basi šlapi vaikščiojam – žiemos labai norim, unt pečiaus sėdėt ir baltų šiltų putrų srėbt!“

Pavargusius nuo žaidimų, šėlionių, dainų ir raliavimų vaikus šildė skanėstų skanėstas – laužo žarijose iškeptos bulvės, o taip pat karšta vadovės Sigitos išvirta mėtų arbata. Gaspadinės p. Nijolės atneštos vaišės, ypač ožkos sūriai, tirpte sutirpo, vaišių stalo likučiai – petražolių šakelės, atiteko ožiukų besilaukiančiai Pupai. Kokia gi šventė be muzikantų? Tad visus linksmino, griežė armonika, pūtė dūdmaišį Sadūnų kapelos vadovas Ramūnas Lisinskas, o „kašiku“ pagrojo Antazavės kultūros namų direktorius Gytis Gruzdas, kuris taip pat ir tas gardžiąsias bulveles iškepė.

Ar apeigos pavyko, ar sulauksime sniego, parodys ateinančios savaitės, tačiau neabejotinai pavyko pati šventė – džiaugsmo kibirkštėlės dūkstančių vaikų akyse tą patvirtino! Ačiū S. Gudonienei už nepaliaujamą liaudiškų tradicijų puoselėjimą ir sugebėjimą jas pritaikyti mūsų dienoms bei išlaikyti vaikų susidomėjimą šiomis vertybėmis.

Vilija Visockienė