Švytėjimo paliesti

„Kol žmogus reikalingas, tai tol ir norisi būti…“ N. Saukienė

Liepos 28 d. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos salė buvo beveik pilna žiūrovų, susirinkusių į dokumentinio filmo premjerą apie dailininkę Nomedą Saukienę. „Iš kur tas švytėjimas“ – pavadinimas skamba klausiančiai, bet jo gale nėra tiesmukiško klaustuko, kaip ir visame filme nėra nei tiesmukiškumo, nei sausų biografijos faktų. Kodėl taip, apie ką filmas – premjeros pristatymo metu kalbėjo jo kūrėjai. Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė: „Man dokumentika savotiškai įdomesnė už vaidybinius filmus, joje daug daugiau tiesos, ir, žinoma, nėra atsakymų. Nepasakojame Nomedos biografinių faktų, nes norintys juos ras internete. Man buvo įdomu parodyti Nomedą kaip menininkę, kaip moterį, kaip motiną. Per kasdienybės momentus norėjosi atskleisti, kaip teka šios šeimos gyvenimas – gražus, daugiaprasmis, sudėtingas, atsiskleidžiantis per kūrybą. Per nuoširdžias, nedidaktiškas situacijas atsiveria žmonių mintys, nuostatos, vertybės“.

Filmo asistentas Albertas Vidžiūnas priminė Agnei, kaip jai kilo mintis kurti filmą apie Nomedą Saukienę. Prieš daug metų jie užsuko į Dusetų dailės galeriją ir režisierė liko pakerėta Nomedos paveikslų: „Pirmą kartą mačiau jos darbus „gyvai“. Žiūrėjau į nutapytus alijošius ir mačiau, kad jie juda ir auga! Nežinau, ar tai buvo mano vaizduotėje, ar Nomeda taip tapo… Supratau, kad šiaip sau nenutapysi tokių alijošių – turi būti tam tikras gyvenimo būdas, požiūris. Tad šio filmo pavadinime ir klausiu – iš kur tas švytėjimas…“ Tuo nuostabos momentu garsiai ištarti žodžiai „aš noriu apie šitą moterį sukurti filmą“ tegul ir ne taip greitai, kaip norėta, bet buvo įkūnyti. Filmas pradėtas filmuoti pernai, per N. Saukienės jubiliejinės parodos atidarymą Dusetų dailės galerijoje ir baigtas šiemet. Filmo operatorė Kristina Sereikaitė dėkojo režisierei, patikėjusiai jai filmavimą, ir pasidžiaugė, kad filmo kūrimo metu patyrė daug įvairių atradimo momentų. Tapybiškas ir meditatyvus operatorės darbas vertas ne vieno pagyrimo žodžio – užfiksuotos autentiškos akimirkos iš Saukų šeimos gyvenimo įtaigios, jautrios, turinčios stiprų emocinį poveikį. Gal taip atrodo dar ir dėl to, kad filmo personažai – stiprūs žmonės, nors giliai viduje, kaip ir visi menininkai – itin jautrūs ir pažeidžiami. Žiūrovų paklausta Nomeda prisipažino, kad nebuvo lengva susigyventi su kamera, norėjosi kuo greičiau baigti filmavimą, tad stengėsi vykdyti filmo kūrėjų prašymus nežiūrėti tiesiai į kamerą, būti natūraliai. „Bet ne kartą norėjau pasiųsti visus!“ ,- juokėsi dailininkė. Daug dėmesio filme skirta menininkų šeimos narių bendravimui, santykiams. Nomedą regime rūpestingai globojančią dukros Monikos pirmagimę mažąją Elenytę, renkančią obuolius rudeniškame sode kartu su vyru Šarūnu, besilankančią sūnaus Mykolo dirbtuvėse ir su humoru žvelgiančią į save jo nulipdytoje skulptūroje, diskutuojančią su mama tikėjimo klausimais. Beje, Meilė Kudarauskaitė taip pat dalyvavo filmo premjeroje ir džiaugėsi savo dukra: „ką daryti, kad mano vaikas toks žymus išėjo!“, bei pačiu filmu, rodančiu nenuobodų, ramų buities tekėjimą. Poetė tuo pačiu pakvietė dusetiškius į savo naujutėlės knygos pristatymą, kuris įvyks rudenį Dusetų bibliotekoje. Šį kartą tai ne poezijos, o prisiminimų knyga „Istorijos iš pastalės“.

Filme yra pasakojimas apie tai, kaip kaimynė Nomedai dovanoja kruopščiai išdirbtą lapės kailį, „su akytėmis ir kojytėmis“. Dailininkė švelniai glaudžia ją prie savęs ir sako, kad lapių era jos kūryboje nesibaigs. Netikėtai įvyksta savotiškas filmo pratęsimas – Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas įteikia Nomedai dar vieną lapės kailiuką. Taip, lapės ir toliau gyvens Nomedos paveiksluose ir hipnotizuodamos stebės žiūrovą savo žmogišku žvilgsniu.

Netrūko poezijos tą premjeros popietę. Štai kaip šiltai apie filmą atsiliepė žurnalistė, menininkė Juventa Mudėnienė: „ Man filmas pasirodė kaip debesis, su kvapu, su obuoliais nukritusiais, su rugiagėlių, su vandens mirgėjimu – tas debesis pasklido virš šios salės, sukurdamas magišką atmosferą…“ Tokiai atmosferai susidaryti didžiulės įtakos turėjo ir puikus garso takelis, kurį sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka.

Po visų sveikinimų, kalbų dailininkės Nomedos Saukienės kūrybos gerbėjai, filmavimo komanda dar ilgai nesiskirstė, dalinosi įspūdžiais ir kūrybiniais planais. Vienas jų – filmas apie Saukų šeimą po n… metų. Galbūt jo kontūrai Nomedos lengva ranka buvo nubrėžti baltoje didelėje drobėje, paskutiniuose filmo kadruose, prieš užsidegant salėje šviesai.

Vilija Visockienė