Kalbos, tarmės, patarmės ir šnektos gyvos tol, kol žmonės jomis bendrauja gyvai. Jas reikia saugoti taip pat kaip gamtą, nykstančius augalus ar gyvūnus. Tik dar labiau, dar stipriau turėtume jaudintis dėl yrančios savo tikrosios gimtosios kalbos – tarmės. Juk tarmės, patarmės, šnektos – itin svarbi tautos kultūros paveldo dalis. Siekiant palaikyti tarmių gyvybingumą, vartojimo tradicijas, sustiprinti bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą spalio 18 dieną Dusetų kultūros centre įvyko mokslinė konferencija „Aš ir tarmė“, skirta tarmių metams. Ją organizavo Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos lituanistai.  Į svečius atvyko gausus būrys LEU dėstytojų, rajono mokytojai lituanistai, gimnazijos mokytojai bei vyresnių klasių mokiniai.

Renginį vedė vienuoliktokai Justina Šinkūnaitė ir Eitvydas Vanagas.  Kiekvieno klausančiojo širdį sujaudino jų žodžiai, priminę didžiuosius lietuvių raštijos ąžuolus, poezijos ir prozos deimantų gludintojus bei liudijantys šių dienų sudėtingą kalbos padėtį ir mažos tautos stiprybę, užkoduotą kalboje. Konferencijos dalyviams sveikinimo žodį tarė direktoriaus pavaduotoja Vanda Normantienė. Padėkojusi taip gausiai susirinkusiems dalyviams, ji sakė: „Mes įpratome didžiuotis lietuvių kalbos senumu ir jos turtais, turime vieną didžiausių pasaulyje žodynų, bet kartais pamirštame, kad gimtosios kalbos lobiai glūdi tarmėse. Juk būtent čia visu savo skambesiu, puošnumu išliko ne vieną šimtmetį naikintas lietuviškas žodis. Todėl ir iškyla būtinybė vėl atsigręžti į tarmes, tegu ir gerokai primirštas. Kaip tik šiandien mes turime galimybę dalyvaudami konferencijoje klausytis pranešimų apie tarmes, išgirsti tarmiškai skaitomus tekstus.“

Dusetų kultūros centro vaikų etnografinis ansamblis, vadovaujamas Sigitos Gudonienės, visus stebino smagiomis dainomis, linksmais pasakojimais, kvietė įminti mįsles. Muzikiniais kūriniais svečius sveikino muzikos mokytoja Eglė Kuzmienė su buvusia mokine Margarita Simokaityte bei Adelės Krikščionaitytės ir Godos Kazlaitės duetas. Maloniai puikiu pasirodymu visus nustebino aštuntokė Iveta Raguotytė. Linksmoji konferencijos dalis baigėsi abituriento Eitvydo Merkio aukštaitiškai skaitomu tekstu, kaip studentui sekėsi laikyti dialektologijos egzaminą. Po to LEU docentė Lina Murinienė pristatė visą būrį svečių, atvykusių skaityti pranešimų.

Pirmąjį pranešimą „Mūsų tarmės – kalbos istorijos paslapčių saugotojos “ skaitė doc. dr. Regina Rinkauskienė. Kilusi iš Daugailių lektorė džiaugėsi, kad pagaliau visi įsisąmonino, kad Lietuvoje yra dvi tarmės: aukštaičių ir žemaičių bei priminė, kad geriau senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičių tarmė. Konferencijos dalyviai galėjo suprasti, jog kiekvienas žmogus yra kalbos kūrėjas ir jos turtintojas. Kalba atspindi išsilavinimą, kalbos išprusimą bei gimtosios tarmės pažinimą.

Prieš daugiau nei dešimt metų baigusi šią gimnaziją, o dabar dirbanti LEU doc. dr. Jurgita Girčienė kvietė visus pamąstyti tema „Tarmė ir bendrinė kalba: partnerės ar konkurentės?“ Atsakymą į šį klausimą dalyviai bandė surasti kartu su dėstytoja. Visgi šis klausimas, pasirodo, neturi atsakymo.

Lektorė Vilija Janušauskienė pranešime „Literatūros archeologija: rytų aukštaičių pasaulėjautos pėdsakai BP kontekstuose ir tekstuose“ teigė, kad tauta visada turi to krašto, kuriame gyvena, uždedamąją žymę. Cituodama Aukštaitijos rašytojus J. Biliūną, A. Vienuolį, Br. Radzevičių, įrodė, kad jų kūryboje vyrauja jautrumas, drovumas, kančia, tikėjimas, viltis. Šio krašto poetų eilėse dominuoja ilgesys, liūdesys, skausmas. (A. Miškinis,  A. Vienažindys, P. Širvys).

Antra konferencijos dalis buvo skirta literatūriniams pranešimams. Doc. dr. Žydronė Kolevinskienė analizavo Jurgio Kunčino kūrybą („Vainikas SOSCINEI: Dzūkija Jurgio Kunčino kūryboje“), o doc. dr. Dainius Vaitiekūnas supažindino su rašytojo, filosofo, Nobelio premijos laureato, vieno iš ryškiausių XX a. vidurio asmenybių Europoje Alberto Kamiu kūryba. Kalbėjo apie šį rašytoją neatsitiktinai: šiemet šimtas metų nuo šio rašytojo gimimo.

Svečių doc. Linos Murinienės žemaitiškai, o doc. Žydronės Kolevinskienės dzūkiškai perskaityti tekstai visus dalyvius kvietė pasidžiaugti tarmiškuoju kalbos lobynu.

Baigdami konferenciją gimnazistai priminė, jog mes, lietuviai, pasaulyje esame vieni iš unikaliausių, nes turime tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Dauguma jų dar iki šiol gyvos ir mūsų tautą išskiria iš kitų bei  pacitavo kalbininką Juozą Pabrėžą: ,,Tarmės yra didelė mūsų vertybė ir begalinis turtas. Vienodumo pasaulyje yra per daug ir išsilaikys tik ta šalis, kuri turi kažką savito, labai įdomaus ir išskirtinio.“

Konferencijos pabaigoje buvo  įteiktos padėkos, gėlės lektoriams, o  prisiminimui liko bendra nuotrauka.

„Tikimės, visi suprato, kad pati tikriausia gimtoji kalba – tai savo tarmė, nes tarmė – ne tik bendrinės kalbos šaknys, tai apskritai dvasinės žmogaus kultūros dalis“, – šiais žodžiais  ir su viltimi dar ilgai išsaugoti savąją tarmę baigėsi mokslinė konferencija „Aš ir tarmė“.

Gaudvilė Juodkaitė, IV ga klasė

Nuotraukos: G. Vasalauskienės ir A. Stausko