Turtingi savo dvasioje

Marcinkeviciai-Pačią pirmąją pažinties minutę mažosios Jorės atneštas piešinukas su jame nupieštais mylimiausiais žmonėmis, smalsūs šunelių žvilgsniai, žaliaakio katino murkimas fotelyje – tokioje mieloje aplinkoje pasitiko šeimininkai Eugenijus ir Jolita Marcinkevičiai, draugiškai sutikę atverti namų duris ir pasidalinti savo būties ir buities akimirkomis. Kuo ir kaip gyvena pelniusi nominaciją „Už širdies stiprybę ir dvasios turtus, atiduodamus savo vaikams“, kuri bus paskelbta artėjančioje Dusetų kraštiečių šventėje, ši penkis vaikus auginanti daugiavaikė šeima, kas liūdina ar džiugina, kokių svajonių turi?

Pasakojimą abu sutuoktiniai pradėjo nuo savų giminės šaknų -Jolita kilusi iš Veliuonos, augo su seserimi, o dusetiškis Eugenijus keturių vaikų šeimoje. Susipažino Kaune, susituokė, pasitarę nusprendė grįžti į vyro tėviškę, kad nereikėtų didmiestyje glaustis ankštame bendrabučio kambarėlyje. Tad ir įsikūrė Užtiltėje, nusipirkę 3 kambarių butą .Vienas po kito atėjo į šį pasaulį vaikučiai, atnešę šeimai nemažai rūpestėlių, bet dar daugiau džiaugsmo padovanoję. Butas, tik įsikėlus buvęs net per didelis, dabar ankštokas, tačiau gyvenant santarvėje, sutilpti įmanoma, tuo labiau, kad vaikai auga greitai, atėjus laikui visi išskris. Štai vyriausiasis 23 metų Karolis jau savarankiškas, pats užsidirba duonai. Tiesa, kol nesukūrė savo šeimos, kiekvieną savaitgalį grįžta namo. Kitos atžalos jaunesnės – trylikametis Matas, dvylikos Titas, Urtei – dešimt, pagrandukei Jorei – treji. Pastaroji dar glaudžiasi po mamos sparnu, bet augdama tokiame vaikų būryje, žavi savo drąsa ir pasitikėjimu. Vyresnėliai be tiesioginių pareigų mokytis, padėti namų ruošoje turi ir daug užklasinės veiklos. Titas lanko Valerijaus Semionovo vedamas slidinėjimo treniruotes, dalyvauja varžybose ir jam šauniai sekasi. Urtė lanko Dusetų meno mokyklą, Matas jau baigė ją gerais pažymiais. Visi vaikai yra gabūs ne tik dailei, bet ir kitiems mokslams. Tėvai didžiuojasi savo atžalomis, tačiau džiaugsmą pritemdo mintis, kad vargu ar po mokyklos baigimo galės išleisti mokytis toliau, nes studijų kainos – ne jų kišenei.

Paklausus, kaip vis tik ryžosi tokiai savotiškai gyvenimo avantiūrai, Jolita ir Eugenijus vienbalsiai atsako, kad nuo pat bendro gyvenimo pradžios žinojo – tikrai bus daugiau nei vienas vaikas. Aišku, nemanė, kad ateis finansine prasme nelengvi laikai, tačiau darbštūs ir sumanūs žmonės neprapuola net ir tokiame mažame miestelyje. Eugenijus dirba statybose, kūrena katilinę. Prabangos nėra, tačiau pragyvenimui pakanka. Jolita, kol augina mažąją, nedirba, bet, rūpinantis didele šeima, veiklos užtenka ir namuose – mamos darbas gal nėra toks pastebimas, tačiau gyvybiškai svarbus. Ištaikiusi valandėlę sau, pasineria į mezgimą, rankdarbių iš karoliukų nėrimą. Preciziški, kruopštūs šie darbeliai – kantrybės moteriai tikrai netrūksta. Gal tik pritrūksta optimizmo gaidelės, kalbant apie ateitį… O štai šeimos galva tvirtai žino : „Viskas bus tik gerai“.

Apie svajones… Jos labai žemiškos – kad visi būtų sveiki ir laimingi, galbūt kada nors pavyks persikraustyti iš buto į nuosavą namą su erdviu kiemu. Tuo tarpu laisvalaikį leidžia ne tik smagiai, vasaros metu dažnai iškylaudami gamtoje, bet ir prasmingai – kiekvieną šeštadienį važiuoja Utenon padėti draugei Nijolei Kulikauskienei, turinčiai šeimyninius vaikų namelius. Moteris viena augina vienuolika globotinių, tad vyriška pagalba ūkyje nepaprastai praverčia. Ar begali būti svaresnis pilietiškumo pavyzdys, kai ne tik artimiesiems tėvų širdyse nepritrūksta meilės ir atjautos, bet tuo dosniai dalijamasi su kitais žmonėmis, net gyvūnais – juk tas žaliaakis katinėlis į namus atkeliavo iš gyvūnų globos namų. Tad ir vaikų auklėjimas, paremtas gerais pavyzdžiais, draugiškumu ir abipuse pagarba, tampa ne sunkia pareiga, o tiesiog laimingu buvimu kartu. Turbūt nėra abejonių, kad ir Eugenijaus bei Jolitos vaikai puikiai išmoks šias svarbias gyvenimo pamokas ir nesuklys atėjus lemtingiems savųjų gyvenimo klausimų sprendimams.

Vilija Visockienė