Vat toks gyvenimas!

Dusetų kraštiečių šventės metu buvo pagerbti ir apdovanoti žmonės, kurie tartum šviečia savo darbais iš tolo. Viena jų – mano kaimynė Zofija Lašienė. Apie šviesą ne veltui prakalbau – ji iš tų prieškario kartos žmonių, kurių veidai ir širdys metams bėgant giedrėja, kurioms žvalumo ir optimizmo slapčiomis pavydi keliomis dešimtimis metų jaunesni. Apdovanojimas, skirtas Zofijai, skamba labai gražiai – „Už dvasingumo puoselėjimą“, ir gyvenimas, kurį ji išpasakojo, mudviem sėdint jaukioje virtuvėje, tarp šūsnies senų fotografijų – labai gražus. Gal čia tas žodis „gražus“ per daug kartojamas, bet kad tikrai labai gražu buvo klausytis Zoselės, kaip ją visi vadina, pasakojimo apie save – labai tikro, labai nuoširdaus. Ir kaip gražiai nuskambėjo jos atsidūsėjimas prisiminimų vakarui baigiantis: „Tai va tokia aš…“

Sakoma, kurį myli Dievas, tą ir spaudžia. Tai matyt Zofija labiausiai vaikystėje Aukščiausiojo buvo mylima – tiek vargo niekas pikčiausiam priešui nelinkėtų, kiek teko jai iškęsti. Norberto ir Tamiros Stankevičių šeima gyveno ir ūkininkavo Obelių krašte, Volungių kaime. Vos trejų metukų sulaukusios Zoselės šeimą ištiko tragedija – dvi savaitės po gimdymo mirė mama, tik 42 metų tesulaukusi. Zofijai ir dabar spaudžia širdį mintis apie tai, ką turėjo iškentėti mirties patale gulinti moteris, žinodama, kad palieka penkias dukreles vargelio vargti. Liko tėvas vienas, su dideliu ūkiu ir dukromis, kurioms buvo nuo 2 savaičių iki 15 metų. Atskubėjo į pagalbą giminaičiai, išsidalino mergaites. Zoselei labiausiai nepasisekė, globėjų namuose trūko meilės. Kai kartą nepažįstama moteris šventoriuje apkabino, paglostė ir pasakė, kad ateis ir šitą gražią mergaitę pasiims sau už dukrą – ji daug dienų laukė tos akimirkos, deja… „Kaip man kvepėjo jos rankos, kaip norėjau, kad jos vėl paglostytų mane! Dabar suprantu, kad jos kiaulių jovalu kvepėjo… Taip ir nepasiėmė…“ Sugrįžo Zoselė po metų į savo šeimą, atrodė, gyvenimas tvarkosi. Kaip šviesiausios vaikystės akimirkos iškyla atmintyje bendravimas su tėvu. „Tėvelis labai geras buvo, tik dabar suprantu, koks geras… Prašydavau, tėtuk, padainuok – įsitaisom vakarais ant pečiaus ir tėtukas mums dainuoja. Kokie rudens rūkai būdavo! Tėvas dirba kažkur lauke, išbėgu kviesti pusryčių: tėveliuk, eik valgyt! O tėveliuko ir nesimato niekur iš už rūko… Dabar tėvai nebendrauja su vaikais, vis skundžiasi laiko stoka.“

Zoselei sulaukus 7 metukų, ištiko dar skaudesnė nelaimė – Anapilin iškeliavo ir tėveliukas. Mergaitę paėmė bevaikiai tolimi giminaičiai. „Teko viską dirbti, labai sunkiai. Bet niekam nesiskundžiau, galvojau, taip turi būti. Lyg iš šalies dabar žiūriu į tą vaiką – kaip man jo gaila… Dešimt metų ištvėriau, paskui išėjau.“ Vienintelė atgaiva buvo tai, kad netoli savo namų gyveno, tai parbėgdavo trumpam pas seseris ir iš karto puldavo prie knygų. Seserys net slėpdavo jas, sakydavo, geriau su mumis pakalbėk! Nežino Zofija, iš kur ta trauka knygoms – skaityti išmoko 4-5 metukų sulaukusi, ir lietuviškai, ir rusiškai. Globėjai kažkodėl neleisdavo skaityti, tai tekdavo tą daryti naktimis, su žibintu po antklode pasišviečiant ar mėnulio šviesoje. Puikią atmintį turėjo, net prisimena, kaip jai, dar nė dviejų neturinčiai, mama skaitė pasaką apie Pelenę. Kaip gerai, kad nežinojo ji skaitydama, jog dukros vaikystė bus daug sunkesnė, nei Pelenės.

Grįžus į šeimą, taip pat teko vargą vargti, bet su savais žmonėmis juo besidalijant, ne toks jis baisus atrodė. Prisimena Zofija, kaip žiemą sugriuvo kaminas ir teko pavasario sulaukti nekūrenamoj troboj. Po vakarinės ruošos merginos pašokdavo ant sniego, ar šokiuose, ir taip sušilusios eidavo miegoti. „Sunkus buvo gyvenimas, bet vis tiek gera buvo, nes jauniems visur gerai“. Ir pabadauti tekdavo, nes nors žemės daug turėjo, nelabai buvo kam ją dirbti, o ir tuo varganu derliumi tekdavo dalintis tai su vokiečiais, tai su sovietais – nesibaigiančios pyliavos. Vėl skaudi nelaimė užgriuvo – peršalusi priverstiniuose miško darbuose ir sunkiai susirgusi, mirė vyresnioji sesuo Ona, vos 22 metų sulaukusi.

Pokario metai – naktimis vieni svečiai, dienomis kiti. Ir visų bijot reikėjo. O namas – prie vieškelio. Tai merginos rytais lygindavo smėlį, kad nesimatytų praėjusių naktyje pėdų.

Antroji pagal amžių sesuo, Matilda, ištekėjo ir išėjo pas vyrą gyventi, tad liko namuose tik trys seserys. Vieną kartą į kiemą įvažiavo sunkvežimis, iš jo iššokę stribai liepė ruoštis tolimon kelionėn. O ką ruoštis, kai nėra nei maisto, nei šiltų rūbų. „Kaimynas, aktyvistas, nusižiūrėjo mūsų žemes ir sugalvojo mumis atsikratyti, įtraukė į tremiamų asmenų sąrašus. Kokia laimė, kad rusų vyresnysis pasitaikė žmoniškas, pamatęs tris drebančias našlaites, net už galvos susiėmė… Pasigailėjo, paliko. Būtume mirę kelyje.“ Ilgai dar sunkvežimių garsai ir šunų lojimas versdavo gūžtis iš baimės…

Gyvenimas judėjo pirmyn. Zofija per 4 metus baigė septynmetę mokyklą ir nors kaip norėjo mokytis toliau, nebuvo iš ko. Tik vėliau baigė buhalterių kursus ir pradėjo dirbti kolūkio „Lenino keliu“ kontoroje. Kolūkiui vadovauti atvažiavo jaunas pirmininkas Bagdonas. Veiklus buvo, subūrė dūdų orkestrą, teatriuką, kuriame ir Zofija vaidino. Buhalterės darbas buvo ne tik menkai apmokamas, bet ir labai nuobodus. „Norėjosi kitokios veiklos. Tad įkalbėjau pirmininką, kad išleistų mane į komjaunuoliškas statybas. Taip 1958 m. ir išvažiavau į Ukrainą, prie cukraus fabriko statybų. Ukrainoje gyveno tėvelio pusbrolis, jis mane ir pakvietė. Darbas buvo sunkus, prie geležinkelio. Išsilaikiau teises ir tapau vairuotoja. Su sunkvežimiu ne tik į aplinkinius miestus važinėdavau, tekdavo vienai net Moldaviją pasiekti. Įdomu buvo, tačiau ėmiau ilgėtis Lietuvos. Važiuoju naktimis bekraščiais laukais, vienur kitur namų languose jaukūs žiburiukai šviečia, o aš žinau, kad grįšiu iš kelionės, o nuomojame bute niekas nelaukia“. Ta nostalgija ir paskatino Zofiją grįžti gimtinėn. Apsistojo Zarasuose. Kol neturėjo šeimos, dar tebedirbo vairuotoja, kai ištekėjo, įsidarbino tekstilės fabrike. Susilaukus sūnelio, reikėjo lengvesnio darbo, tad nuėjo į siuvimo gamyklą, kur ir išdirbo iki pensijos. Dirbo gerai, buvo pirmūnė visose darbovietėse, ne vienu garbės raštu apdovanota. „Viską mokėjau – ir austi, ir megzti, ir siūti. Labai patikdavo siuvinėti. Ir vyriškus darbus visus mokėjau. Ir dabar kartais pajuntu, kaip pirštai juda – taip norisi austi. Juokiuosi, kaip būtų gerai, kad rankas sukeist su liežuviu – rankos viską moka, o kalbėt nemoku.“ Kuklinasi čia Zoselė – vienas malonumas jos klausytis! Ir balsinga buvo, daug metų dainavo Zarasų Kultūros namų chore. Vyras, Jonas Juškėnas, muzikantas geras buvęs, tai jį kviesdavo vestuvėse groti, o Zofiją svočiauti (ji taip pat mokėjo akordeonu groti). Abu labai mėgo keliauti. „Jau pirmadienį imdavom planuoti, kur važiuosim savaitgalį. Iš pradžių autobusais, paskui nusipirkom motociklą. Kol sūnus Kęstutis mažas buvo, Lietuvos užtekdavo, vėliau ir į kitas respublikas nuvykdavom. Ir pas mus Zarasuose vasaromis daug svečių būdavo – giminės apsistodavo, turėjom pastovių poilsiautojų iš tuometinio Leningrado, Maskvos. Inteligentiški žmonės buvo, susidraugavom per daug vasarų, palaikė mus labai Nepriklausomybės siekime.“

Tekėjo gyvenimas ramiai, sklandžiai, kol vėl netektis, staigi ir skaudi – neteko Zofija vyro, Kęstutis tėvelio. Išaugino sūnų viena, o tada, po aštuonių našlystės metų, atėjo į jos gyvenimą Zenonas. Apsivedė. Išėję į pensiją, kurį laiką gyveno Priekulėje, o paskui nusprendė grįžti arčiau artimųjų. Pasirinko Dusetas. Tad jau daugiau nei 20 metų abu sutuoktiniai gyvena ramiame Užtiltės kaimelyje, pasitardami, pasikalbėdami, nenuobodžiaudami, nes veiklos visada susiranda. Abu turi po sūnų, tad yra kuo rūpintis, dėl ko pergyventi, nes vaikai visuomet lieka vaikais, kokio amžiaus bebūtų. „Labai geri mūsų sūnūs, savo marčią myliu kaip dukrą, turiu du puikius anūkus. Tokia jau esu – visada rūpestį jaučiu dėl visų artimųjų – vaikų, seserų, jų vaikų. Jei negaliu niekaip kitaip padėti, tai nors mintimis siunčiu linkėjimus, kad tik viskas būtų jiems gerai. Pati daug vargo patyrusi, ir kitus labai užjaučiu, noriu viskuo dalintis“.

Nelabai kas ir atspėtų, kiek Zofijai metų. O jau 84! Mažutė, žvali, greita – ji kasdien skuba tai į daržą, kur visko priaugina tiek, kad ir kitus apdalina, tai į bažnyčią, kur jos rankų labai reikia. Bažnyčia juk ne vien šventovė, kurioje gera melstis, atitrūkus nuo kasdienybės, ar klausytis užburiančios vargonų muzikos. Daug darbų darbelių reikia padaryti – ir šventorių tvarkyti, ir bažnyčią valyti, plauti, puošti, rūpintis, kad visur būtų tvarka. Tuo ir užsiima pulkelis Dusetų vyresnio amžiaus moteriškių, kurios visos energingos, darbščios, atsakingos. Tačiau Zoselės balse suskamba liūdesio gaida : „O kas bus po mūsų, juk mes ne amžinos…“

Dar lieka daug laisvalaikio, kurį Zofija skiria rankdarbiams bei taip mėgstamam skaitymui, tuo labiau, kad po akių operacijos net ir akinių nereikia. „ Ir kryžiažodžių daug sprendžiu, kad nesuvaikėčiau!“, – juokiasi mano geroji kaimynė, išlydėdama namo su pluoštu nuotraukų. Neišlaikiau, pasiėmiau, kad nusiskenuoti ir turėti atminčiai. Tą ilgakasę juodbruvą merginą, mąsliai žvelgiančią į savo ateitį, arba tą vargo trobelytę, skendinčią avižų lauke, o jame su pjautuvu pluša paauglė mergaitė, arba tą moterį, kurios grožio nepaslepia net šimtasiūlė… Ir dar keletą kitų juodai baltų akimirkų iš tolimos praeities, kuri vis tolsta nuo mūsų, ir visai pradingtų, jei ne tokie pasakojimai. „Taigi vat, toks gyvenimas!“ – sako Zoselė, dar maišelin pridėdama ir gardžių rugpjūčio kriaušių.

Vilija Visockienė