Į Stelmužės bažnytėlę gegužės 12 d. susirinko Baltijos šalių mandolinininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Norvegijos. Zarasų rajono mandolinininkų jungtinis orkestras šiemet pasirodė labai profesionaliai. „Muzikantai jau yra išmokę vieni kitus girdėti, matyti, pažinti, tad šiemet suskambėjom kaip tikras orkestras. Tačiau noriu pabrėžti – mūsų siekiamybė nėra konkursas, tiesiog norime, kad žmonės pamiltų liaudies muziką, išmoktų groti ir sutarti. Liaudiškos muzikos festivalių yra daug. O čia mes bandome išmokyti žmonės groti kartu. Pavyzdžiui, kodėl mandolina? Mandolina yra idealus instrumentas, kuris buvo naudojamas šeimos muzikavimui. Tai yra bendravimo instrumentas“, – sakė festivalio siela ir organizatorius Gintaras Andrijauskas. Gražiai apšviestoje bažnytėlėje, turinčioje ypatingą akustiką ir aurą, grojo ir Dusetų mandolinininkai – Kultūros centro Dusetų dailės galerijos muzikavimo klubo “Prigirstis” jaunimas, jų vadovas – Ramūnas Lisinskas. „Bažnytėlėje buvo šilta ne nuo saulės, o nuo puikios gausiai susirinkusių žmonių nuotaikos. Buvo labai lengva ir gera groti!“ – džiaugėsi Gintaras.
Dusetose gegužės 13 d. vykusiu geriausių Lietuvos ir užsienio armonikierių koncertu „XXVI – KARTAS“ G. Andrijauskas buvo šiek tiek nusivylęs: „Šimtaprocentinio pasitenkinimo renginiu nėra, nes šiemet dėl įvairių priežasčių daug vyresnio amžiaus muzikantų neatvyko į Dusetas. Pažadu kitais metais sugrąžinti trieilių armonikų muzikos dvasią į Dusetas, jei reikės, pats atvešiu muzikantus iš namų. Liaudiško muzikavimo tradicijos laikosi ir laikysis!“ Tačiau tiek organizatorius, tiek žiūrovus itin nudžiugino tai, kad koncerte dalyvavo daug talentingo jaunimo, kurie seka senųjų muzikantų pėdomis ir yra puikiai įvaldę tiek „peterburgskas“ armonikas, tiek kitus liaudies instrumentus. Tai ir iš Utenos atvykusi jaunuolių kapela „Sietynėlis“ (vadovai R. ir R. Garsonai) – Mindaugas Didžiokas, Augustas Maniušis, Jonas Ilčiukas, Deividas Pernavas. Uteniškis M. Didžiokas į festivalį atvažiavo tiesiai iš Lietuvos kariuomenės, vilkintis savanorio uniforma. Jo laisvas, profesionalus grojimas sužavėjo visus be išimties, o vedėjas Untaniokas palinkėjo salėje sėdintiems jaunuoliams išmokti groti ir eiti kariuomenėn, tada „visos mergos bus jūsų!“ Juokai juokais, tačiau iš tiesų smagu klausytis ir matyti, kaip jauni žmonės negaili savo laiko ir daug jo skiria liaudiškai muzikai.
Renginio pradžioje vedėjas Antanas Laurinkevičius (Untaniokas) pakvietė tylos minute pagerbti Anapilin iškeliavusius muzikantus.
Koncertą pradėjo gausi estų delegacija – Pilvos miesto muzikos mokyklos liaudiškų instrumentų grupė ir jų mokytojas, nusipelnęs Estijos etno muzikologas bei muzikos instrumentų meistras Heino Tartes. Jis grojo savo paties pasigaminta šimtąja armonika. Svečiai smagiai pagerbė linksmuolį Untanioką, „kuris vis vienas ir vienas“ ir įteikė jam „estišką merginą“ – puošniai apkaišytą šampano butelį. Tačiau Untaniokas, kaip visada, ir pats vienas puikiai susitvarkė – jo šmaikštus liežuvis ir puikus humoro jausmas padėjo išpešti po kelis žodžius net iš santūriausių muzikantų.
Užsieniečių Dusetose šiemet buvo gausu – dalyvavo latvių ansamblis ‚,MAGDALENA“ – Antons Savicki, Irena Skrinda, Sanita Spuža, Austra Erina, Laris Veikens. Duetas ,,SOL“ (Norvegija, Prancūzija) bei ,,BJORNHILD and MATS“ (Norvegija, Švedija) – tai studentai etnomuzikologai, šiuo metu studijuojantys Norvegijoje Rouland mieste.
Iš pajūrio atvyko „MINGĖ“, „ALKIUKAI“ (Klaipėda), iš Palangos – „Mėguva“. Klausėmės ir VDU folkloro ansamblio „LINAGO“ narių muzikavimo, saviškės kaimo kapelos iš Antalieptės „Un tą lieptą“. Antalieptėnai be tradicinių kūrinių grojimo pabandė „suženyti“ armoniką su akordeonu – šis neįprastas duetas jau iš pirmo karto visai neblogai „susikalbėjo“!
Originaliai skambėjo mums ganėtinai egzotinis instrumentas – 9-stygis norvegiškas smuikas Hardangeris, taip pat iš norvegų sužinojome, kad jų vestuvėse be įprastų kūrinių grojama ir „tylos“ muzika, skirta apmąstymams. Jaukiai nuskambėjo Honeris – šia labiau Suvalkijoje populiaria armonika pagrojo jauniausias „LINAGO“ ansamblietis Jonas.
Kaip jau buvo minėta, senosios kartos muzikantų atvyko nedaug (Untaniokas įvardijo priežastis – „sulūžo mašina, apsirgo žmonelė, „išsiliejo Antalieptės marios“…) Tad klausėmės tik Petro Žalalio (Jūžintai) ir Antano Markevičiaus (Zarasai) pagrojimo. Viso koncerto metu salėje sukosi poros – tarp jų ir visų mylimi Petras Lašas su Aldona Vanagiene, kurie visuomet atvyksta pašokti į „Sėlos festivalį“, ir pats Untaniokas neatsispyrė smagios polkutės vilionei.
Knygos „Tautosakinių ir instrumentologinių ekspedicijų keliais“ pristatymas
Tą patį sekmadienį, prieš armonikierių koncertą, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos salėje vyko knygos „Tautosakinių ir instrumentologinių ekspedicijų keliais“ pristatymas. Dalyvavo rinkinio sudarytoja, tekstų autorė, ekspedicijų ir projekto vadovė Laimutė Proškutė ir VDU folkloro ansamblis LINAGO, kurio nariai – Giedrius Bagdonas, Jonas Morkūnas, Vidmantas Paleckis, Andrius Morkūnas, Milda Morkūnaitė pagrojo keletą kūrinių. Susitikimo metu buvo išsamiai pasakojama apie knygos atsiradimą, rodomi video įrašai.
„Viena gražiausių, prasmingiausių ir įsimintiniausių Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio LINAGO veiklos formų – 1993 m. pradėtas tautosakos rinkimas pačių rengiamose ekspedicijose. Siekta, anot dar 1926 m. Balio Buračo išsakytos minties, „pasidarbuoti ne taip dėl pelno, kiek dėl žūstančių brangenybių gelbėjimo“. O artėjant LINAGO 25-mečiui, nuspręsta parengti ir išleisti išsamią mūsų užrašytos lietuvių liaudies instrumentinės ir vokalinės muzikos knygą, įprasminančią bei apibendrinančią šią ilgus metus tęsiamą ansamblio veiklą. Leidinyje publikuojama net 409 įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose įrašyti liaudies muzikos kūriniai: 235 garso ir 174 vaizdo įrašai. Beveik pusės jų pateikiamos ir transkripcijos: 146 instrumentinės muzikos (smuiko, kanklių, mandolinos, lūpinės armonikėlės, Peterburgo, Hohner, standartizuotos rusiškos armonikos) kūrinių ir 55 dzūkų varėniškių dainų. Leidinį papildo 40 pateikėjų gyvenimo aprašymai, 126 jų portretinės ir muzikinės veiklos fotografijos : pateikėjų portretai, jaunystės nuotraukos, taip pat nuotraukos, atspindinčios tarpukario ir pokario Lietuvos kaimo žmonių ansamblinio muzikavimo tradicijas. Taip pat knygoje pateikiami ne tik muzikos kūriniai, bet ir atskleidžiama atskiram muzikantui ir dainininkui būdinga grojimo bei dainavimo stilistika, instrumento ir balso valdymo specifika, šokio maniera, muzikavimo filosofija ir muzikantą nuo vaikystės formavusi aplinka.“ – rašoma monografijos įžangoje.
Talentingi muzikantai, kūrėjai, auksarankiai muzikos instrumentų meistrai nenuėjo užmarštin, o buvo įamžinti video ir garso įrašuose, nuotraukose, tekstuose, visa tai sugulė į archyvus, o didžioji dalis – šešios ekspedicijos – pateko į monografiją. Gera buvo stebėti, su kokia meile Laimutė Proškutė, dovanodama jiems knygas, sveikinosi su muzikantų artimaisiais, padėjusiais surinkti medžiagą. Klausantis jos šiltų pasakojimų, kaip buvo po kruopelytę renkama informacija ne tik muzikantų namuose, bet ir bibliotekose, seniūnijose, kultūros centruose, jau neatrodo nuostabu, kad per ketvirtį amžiaus L. Proškutė ir jos kolegos bendražygiai įgijo šimtus draugų visoje Lietuvoje, tapo artimais ir laukiamais atokiausiuose kaimeliuose.
Dusetose ekspedicija lankėsi 1996 rugpjūčio 12-23d., jos metu buvo įrašyti šie muzikantai arba tik prisiminimai apie tuos, kurių jau nebebuvo gyvų: tai Antanas Mieželis (1938-1997), Stasys Berniūnas (1921-2005), Mykolas Sipavičius (1925-2014), Antanas Stukas (1919-1998), Povilas Lukošiūnas (1914-1997), Povilas Juodelė (1922-2010), Augustas Latvėnas (1934-2012), Pranas Namajūnas (1921-2009), Povilas Merkys (1921-2001), Steponas Narbutas (1948-2011), Albinas Bakutis (1917-2011), Kazimieras Jukna (g. ~ 1914), Balys Špūras (1894-1985), Leopoldas Berniūnas (1899-1949).
Kiti žymūs krašto muzikantai, kuriuos paminėjo, iš kurių mokėsi pateikėjai: Petras Ešerys (1903-1987), Jonas Dainys (1907-1987), Feliksas Giparas (1912-1969).
Iš tiesų atsigauna dūšia, klausantis senųjų muzikantų grojimo – laisvo, nesukaustyto, žiūrint į giedrus veidus, klausantis tarmiškų pasakojimų apie, deja, jau išnykusias kaimo tradicijas, smagius nutikimus, kurių per muzikantų karjerą oi kiek būta! Gaila, bet daugelio šių kaimo žmonių gyvenimas pokario metais buvo sunkus, net tragiškas, kaip L. Berniūno. O jei viskas būtų susiklostę palankiai, galbūt dabar ne vieno jų vardas skambėtų akademiniame muzikos pasaulyje – juk talento ir darbštumo kai kuriems buvo atseikėta su kaupu. Bet net ir nepasiekę profesionalių muzikinių aukštumų, šie liaudies muzikantai liko žmonių atmintyje ir minimi su meile, o dabar ir šioje solidžioje knygoje –paminkle įamžinti kaip tie Vaižganto deimančiukai, kokiais buvo turtingas Lietuvos kaimas. Polkos, valsai, fokstrotai, romansai, maršai – sukurti pačių muzikantų, arba išmokti iš tėvų, senelių nesiliauja skambėję ir dabar – jaunųjų muzikantų ir jų mokytojų dėka.
Vilija Visockienė
Festivalį finansuoja – Lietuvos kultūros taryba.
Organizatorius – Zarasų rajono savivaldybės kultūros centras.
Rėmėjai: „Degučių karčiama“, „Vasaknų dvaras“.
Partneriai: Bendruomenė „Šlyninkos vandens malūnas“, Zarasų žemės ūkio mokykla, Kultūros centras Dusetų dailės galerija.
Informaciniai rėmėjai: Laikraščiai „Zarasų kraštas“, „Dusetos“.