Prieš daugiau nei pusantrų metų, 2013 m balandžio 5 – ą dieną, iš žiauriomis sąlygomis žirgus auginusio ir prisidengiant žemaitukų veisimu, iš Europos struktūrinių fondų, nesąžiningai lėšas gavusio ūkininko A. Kaušakio, buvo konfiskuota daugiau nei 120 žemaitukų veislės žirgų. Gyvuliai buvo tapę pusiau laukiniais, išsekę ir išbadėję. Arkliai atiduoti Lietuvos žirgynui ir nuvežti į Zarasų rajone Sartų skyriuje esančias patalpas. Tai buvo didžiausia iki šiol Lietuvoje gyvulių konfiskavimo operacija. Tuo metu šią dramą, užgniaužusi kvapą, stebėjo beveik visa Lietuva.

Šiandien žirgai – atsigavę, daugumos jų, buvusių ant mirties slenksčio, neįmanoma pažinti. Jie gauna pakankamai pašaro ir jiems suteikiamos kiek įmanoma geresnės gyvenimo sąlygos. Nors juos daugiau nei metus glaudęs „Lietuvos žirgynas“ ir jo darbuotojai stengėsi padėti arkliams atgauti jėgas, buvo matyti, kad toliau bandoje šie arkliai gyventi negali ir jiems būtina individuali priežiūra. Be to, Lietuvos mokesčių mokėtojams šių konfiskuotų žirgų išlaikymas kasdien atsieidavo tūkstančius litų. Todėl šiuo metu žirgai yra pardavinėjami ir daugumai ši situacija yra visiškai neaiški. Kadangi tik 8 kumelėms buvo nustatyta kilmė,  o kiti yra mišrūnai, todėl jie pardavinėjami labai pigiai. Mažesnė kaina sudaro galimybę  žirgus įsigyti ir mažai pajamų turintiems žmonėms. Tačiau nerimą kelia tai, kad pigūs žirgai gali tapti masalu mėsininkams. Žirgų globėjų asociacija įtaria, kad daugumos pusvelčiu parduodamų žirgų laukia ne kas kita, o skerdykla.

Kaip teigia, Lietuvos žirgyno Sartų skyriaus veterinarijos gydytoja Aurelija Pašvenskaitė: „kaip išpučia ŽGA tikrai nėra taip baisu“. Ji prašo nuraminti visuomenę. Lietuvos žirgynas arklius stengiasi parduoti tik geriems žmonėms. Visų pirma, jos žodžiais tariant, mėsininkai jų neturėtų pirkti, kadangi arkliai neatitinka mėsinio arklio duomenų, tam jie dar yra per liesi. O antra – Lietuvoje nėra skerdyklų, skirtų žirgams skersti. Norint juos išvežti į užsienį, pirmiausia reikėtų apvedžioti, socializuoti, kadangi jie 7 metus buvo auklėti gamtos, todėl šiuo metų yra laukiniai, o tokių pervežti negalima, be to kiekvienas žirgas turi pasą, su kuriuo puse metų negali būti išvežtas iš Lietuvos. Lietuvos žirgynas jau turi duomenų, kad kai kurios nupirktos kumelės yra pripratintos prie žmonių, jodinėjamos. Žirgus nupirkę žmonės skambina, dėkoja, o žirgyno darbuotojai džiaugiasi, kad arkliukai rado gerus namus. Šiuo metu yra parduota didžioji dalis žirgų, liko tik 25 eržilai, kurie laukia savo pasų ir aukciono.

Paskutinieji Aurelijos Pašvenskaitės žodžiai, atsakant į klausimą apie žirgų likimą: „mes – žirgų mėsininkams tikrai neparduodame, tačiau niekada negali žinoti, kas ištikrųjų tuos žirgus nusiperka“.

Rūta Gedvilaitė