Kultūros paveldas

Archeologiniai paminklai

JATKŪNIŠKIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis, dar vadinamas Kiaušinėliu, yra 350 m į šiaurės vakarus nuo Jatkūniškių kaimo ir Jatkūkiškio ežero, 370 m į pietus nuo Pajuodžio ežero pietvakarinio kranto. Apie 500 m į šiaurės vakarus nuo jo yra Betiškių piliakalnis.
Piliakalnis yra daubų juosiamos ilgos kalvos pietiniame gale. Jo šiaurinis šlaitas – 2 m, vakarinis – status ir siekia 17 m, pietinis ir rytinis – 7 m. Piliakalnio viršūnės aikštelė yra 27×15 m dydžio.
1972 metais Jatkūniškių piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai, o 1975 metais – Mokslinės metodinės tarybos archeologai. Rasti lipdytinės brūkšniuotosios keramikos fragmentai, tinkas, dalis molinio svarelio saugomi Rokiškio kraštotyros bei Lietuvos Istorijos ir etnografijos muziejuose. Piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėse yra senovinės gyvenvietės liekanos.
1994 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 6,2 ha.

Daugiau info

MARCIŪNIŠKIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis, vadinamas Palatviškio sala, yra apie 300 m į pietus nuo Marciūniškių kaimo, Latviškio ežero pietrytiniame krante, prie Meletinėlės upelio žiočių, į šiaurės vakarus nuo kelio Dusetos – Aviliai.
Piliakalnis yra ežero pakrantės kalvoje. Iš šiaurės vakarų kalvą juosia ežeras, iš kitų pusių – pelkės. Piliakalnio šlaitų aukštis apie 7 m, o iškili viršūnės aikštelė yra 30×15 m dydžio.
Apie 1937 metus piliakalnyje rastos lipdytinių puodų šukės, trinamosios girnos, du akmeniniai įtveriamieji ir vienas su skyle kotui kirviai – neišliko.
1972 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai.
1994 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 0,81 ha.

Daugiau info

NARKYČIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis, vadinamas Juoduoju kalnu, yra apie 350 m į vakarus nuo Narkyčių kaimo, 100 m į pietvakarius nuo Jatkūniškio ežero pietinio kranto ir 600 m į šiaurės vakarus nuo Vencavo ežero šiaurinio kranto.
Piliakalnis yra ilgos didelės kalvos aukštesniajame pietiniame gale. Iš rytų ją juosia Jatkūniškio ežero slėnys, iš vakarų – pelkėta dauba, šiaurinėje pusėje yra likusi kalvos dalis. Kalvos viršūnė ir dalis šlaitų apardyti.
Piliakalnio šlaitai statūs ir siekia 15 – 20 m aukštį. Viršūnės aikštelės dydis galėjo būti 50×30 m, o jos šiaurinėje dalyje – pylimas, skyręs piliakalnį nuo likusios kalvos dalies. Aikštelėje ir šlaituose yra kultūrinio sluoksnio liekanų.
1971 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai.
1994 metais nustatyta piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas yra 5,4 ha.

Daugiau info

SKINEIKIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis yra 500 m į šiaurės rytus nuo Skineikių kaimo, apie 1 km į pietus nuo Svaitutėlės upelio pralaidos, apie 1 km nuo kelio Dusetos – Daugailiai, 100 m į vakarus nuo Lūgo ežero vakarinio kranto.
Nuolaidūs, suarti piliakalnio šlaitai yra apie 10 m aukščio. 50×30 m dydžio viršūnės aikštelė, kurios vidurinėje dalyje yra kultūrinio sluoksnio žymių, neištirta.
1949 ir 1972 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai, 1975 ir 1985 metais – Mokslinės metodinės tarnybos archeologai.
Rasti radiniai: akmeniniai kirvukai, kauliniai dirbiniai, lipdytinės brūkšniuotosios ir lygiosios keramikos fragmentai laikomi Lietuvos Istorijos ir etnografijos muziejuje.
1994 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 2,4 ha.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnis naudotas I – ame tūkstantmetyje prieš Kristų.

Daugiau info

ŠIŠPONIŠKIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis, kartais vadinamas Piliakalnio piliakalniu, yra Šišponiškių kaimo šiaurės rytiniame pakraštyje, 70 m į vakarus nuo Kiaulinio upelio kairiojo kranto.
Piliakalnis yra tarp daubų esančios kalvos šiaurės rytiniame gale. Iš pietų pusės jį juosia pelkėtas Kiaulinio, iš šiaurės rytinio – bevardžio upelio slėnys, pietvakariuose maža dauba skiria nuo atokiau esančių aukštumų. Nuolaidūs piliakalnio šlaitai siekia 20 – 25 m aukštį. 90×25 m dydžio aikštelės iškiliu viduriu pakraščiuose yra kultūrinio sluoksnio liekanų.
1949 ir 1972 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai, 1975 ir 1985 metais – Mokslinės metodinės tarybos archeologai. Rasti radiniai: akmeniniai įtveriamieji ir su skyle kotui kirviai, išgrąžos, geležies šlako, lipdytinės brūkšniuotosios, lygiosios, grublėtosios keramikos fragmentai saugomi Vytauto Didžiojo karo, Rokiškio kraštotyros bei Lietuvos Istorijos ir etnografijos muziejuose.
1994 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 5,1 ha.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnis naudotas nuo I – ojo tūkstantmečio prieš Kristų iki I – ojo tūkstantmečio vidurio po Kristaus.

Daugiau info

VOSGĖLIŲ PILIAKALNIS (A 1010 K 1; K 2 P)

Piliakalnis, kartais vadinamas pagal gretimo kaimo pavadinimą Drageliškių piliakalniu, yra Vosgėlių kaimo pietiniame pakraštyje, 600 m į pietus nuo kelių Dusetos – Užpaliai ir Vosgėliai – Pažiegė sandūros.
Piliakalnis yra ilgą laiką artoje kalvoje. Stačius, 27 m aukščio šlaitus, juosia pelkės. Piliakalnio viršus iškilus, jo 60×30 m dydžio aikštelė, kurioje išliko 0,3 – 1 m siekiančio kultūrinio sluoksnio liekanų, kuriame rasta titnaginių skaldytinių, akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių, kaulinių smeigtukų, I – ojo tūkstantmečio papuošalų ir įrankių, II – ojo tūkstantmečio pradžiai būdingų dirbinių, lipdytinės brūkšniuotosios, lygiosios, grublėtos ir žiestosios keramikos fragmentų, neišsiskiria. Radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo bei Lietuvos Istorijos ir etnografijos muziejuose.
1933 metais archeologas P. Tarasenka ištyrė 144 kv. m plotą aikštelės pietvakarinėje dalyje ir šiaurės vakariniame bei pietvakariniame šlaituose. Archeologas nustatė, kad šlaituose buvo iškastas 1,5 m gylio ir 4 m pločio griovys, o ant krašto supiltas pylimas.
1949 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai, o 1975 metais – Mokslinės metodinės tarybos archeologai.
1994 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 6,2 ha
Piliakalnis naudotas II – ojo tūkstantmečio prieš Kristų – II – ojo tūkstantmečio pradžios po Kristaus laikotarpiu.
Yra išlikę keli padavimai, pasakojantys apie Vosgėlių piliakalnį. Viename jų sakoma, kad Vosgėlių piliakalnyje yra senovėje milžinų užpilta bažnyčia. Kitame porinama, kad ant piliakalnio anksčiau buvo skylė. Kartą piemenys, ganydami čia gyvulius, suvijo iš botagų virveles, surišo į vieną ir įleido į skylę perrištą per liemenį piemenį. Kai jį ištraukė – jis išsinešė daug pinigų, o kai vėl laimę mėgino įleisdami kitą piemenį – nelaimėlį ištraukė be galvos. Senoliai pasakoja, kad toje vietoje, kur dabar Vosgėlių piliakalnis, seniau buvo bažnyčia, kuri labai nepatiko velniui. Nelabasis norėjo ją užpilti. Beimdamas žemes, velnias net greta ežerėlį iškasė! Apipylė velnias bažnyčią, bet niekaip durų negalėjo paslėpti, todėl paėmė didelį akmenį ir norėjo juo duris užversti. Bet užgiedojo gaidys, akmuo iškrito ir įsmigo į piliakalnio šlaitą. Buvo žinančių, kad seniau Vosgėlių piliakalnyje prie akmenų buvo gilus urvas. Kartą prie piliakalnio gyvulius ganę piemenys išdykaudami įmetė į urvą vieno draugo kepurę. Piemuo įlindo į urvą: eina eina juo – prieina bažnyčią. Žiūri – du ponaičiai auksą seikėja ir klausia atėjūno ko jis atėjęs. Sužinoję kad kepurės – pilną ją pripylė aukso ir išleido į viršų. Tai išgirdęs piemens gaspadorius, į urvą savo sūnų nusiuntė. Ponaičiai, sužinoję kad jis, tėvo pasiųstas, atėjo aukso, pridėjo pilną kepurę mėšlo, uždrožė lazda ir išvarė. Yra padavimas, pasakojantis apie labai senus laikus, kai Vosgėlių piliakalnio dar nebuvo, o jo vietoje stovėjo graži raganos Laumės – Baubės pastatyta bažnyčia. Pati ragana buvo nedaili, viena akimi žvaira. Kiekvieną dieną Laumė – Baubė ant ožio atjodavo į bažnyčią. Jos raktininkas pirmiausią raganą įleisdavo, o tik paskui žmones. Bet kartą raktininkas į bažnyčią pirma žmones įleido… Ragana labai supyko, raktininką įstūmė bažnyčion, atėmė iš jo raktus, užrakino duris ir, sušaukusi daugybę raganų, įsakė joms žemėmis užpilti bažnyčią. Taip ir atsirado Vosgėlių piliakalnis. Raktus piktoji paslėpė po dideliu šlaite gulinčiu akmeniu, pati nubėgo prie ežero ir nusiskandino. Seniau daug kas girdėjo kaip iš požemio bažnyčios žmonės pagalbos šaukėsi.

BETIŠKIŲ PILIAKALNIS (AV 1843)

Piliakalnis yra į pietus nuo Betiškių kaimo, apie 600 m į pietryčius nuo kelio Sadūnai – Latveliškis, 350 m į vakarus nuo Pajuodžio ežero vakarinio kranto.
Šis piliakalnis – tai 200 – 250×100 – 150 m dydžio ir 8 m aukščio kalva. Iš šiaurės vakarų ir rytų ją supa pelkės. Piliakalnio šlaitai nuolaidūs, viršūnės aikštelė neišsiskiria. Viršūnės pietrytinėje dalyje yra kultūrinio sluoksnio liekanų, kuriame rasta lipdytinės brūkšniuotosios keramikos fragmentų.
1949 metais ir 1972 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai, o 1975 ir 1985 metais – Mokslinės metodinės tarybos archeologai.
1995 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 1,2 ha.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnis naudotas I – ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje.

MORKŪNŲ PILIAKALNIS (AV 1850)

Sartų regioniniame parke esantis piliakalnis yra apie 100 m nuo Morkūnų kaimo, 210 m į pietus nuo kelio Dusetos – Marciūniškis.
Piliakalnis – plokštoko pusrutulio pavidalo kalvelė, kurią supa pelkės. Nuolaidūs šlaitai yra apie 7,5 m aukščio. 10 m skersmens viršūnės aikštelė neišsiskiria.
1949 ir 1972 metais piliakalnį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai, o 1976 ir 1985 metais – Mokslinės metodinės tarybos archeologai.
1994 metais nustatytos piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 0,80 ha.

KAVOLIŲ SENKAPIS (AV 1828)

Sartų regioniniame parke esantis senkapis, dar vadinamas Kapų Ščiuriu, Rinkuškės, Kapelių vardu yra apie 1 km į šiaurės vakarus nuo Kavolių kaimo, Sartų ežero pietinės atšakos į vakarus pietiniame krante, apie 350 m į šiaurę nuo kelio Dusetos – Jūžintai, Šilelio miške, Dusetų girininkijos 40 kvartalo šiaurinėje dalyje.
Senkapis yra žemoje pailgoje kalvoje.
1939 metais senkapyje rasti verpstukai ir kaulinės adatos saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
1978 metais senkapį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai.
Senkapis užima 1,2 ha plotą, Manoma, kad senkapis priskirtinas XVI – XVII a.

KRAŠTŲ SENKAPIS (AV 1846)

Senkapis yra apie 400 m į šiaurės rytus nuo sodybų, kelio Dusetos – Antalieptė rytinėje pusėje, miško pakraštyje.
1941 metais, čia kasant žvyrą, buvo rasta žmonių kaulų ir I – ojo tūkstantmečio antros pusės geležinių ir žalvarinių dirbinių.
1949 metais senkapį tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai.
Senkapis užima apie 0,5 ha plotą.

RIŠKONIŲ SENKAPIS (AV 1829)

Senkapis, vadinamas Kapelių vardu, yra Riškonių kaimo šiaurės rytinėje dalyje, apie 0,5 km į pietryčius nuo Šventosios ir Žiogelės upių santakos, 450 m į šiaurės vakarus nuo Salinio ežero šiaurinio kranto, apie 100 m į pietryčius nuo kelio Vosgėliai – Bileišiai.
Senkapis yra 4 – 5 m aukščio kalvoje. Jo šiaurinis ir pietinis pakraščiai apardyti. XX a. pradžioje jame rasta žmonių kaulų, kaukolių, degėsių sluoksnis, įvairių dirbinių. Radiniai neišliko.
1975 metais senkapį tyrinėjo Mokslinės metodinės tarybos archeologai.
1994 metais nustatytos senkapio teritorijos ir apsaugos zonos plotas 0,27 ha.

DAVAINIŲ MITOLOGINIS – SAKRALINIS AKMUO

Akmuo, vadinamas Laumių stalu, yra Davainių kaime, kelio Dusetos – Užpaliai pietrytinėje pusėje.
Šioje vietoje akmuo stovi nuo 1973 metų, kai melioratorių buvo atvilktas iš Paindrės kaimo laukų. Jo kraštinių ilgis 2,2×3,0x2,5 m, centrinės dalies aukštis – iki 1,6 m, šonų aukštis – 0,9 ir 0,4 m.
1994 metais nustatytos akmens teritorijos plotas 7,5 kv. m, o apsaugos zona užima 0,01 ha plotą.
Šis alkakmenis priklauso nedidelei Lietuvoje žinomų Laumių akmenų grupei, nors dėl to, kad yra lygia viršutine plokštuma, „perlūžusia” į dvi dalis, tradiciškai buvo apibūdinamas kaip aukuras. Pagal XX a. pirmoje pusėje užrašytus pasakojimus bei šioje vietovėje vykusių pavasarinių švenčių aprašymus galima teigti, jog toks apibūdinimas yra beveik teisingas. Alkakmenis anksčiau siedavo su laumėmis – deivėmis, o jie buvo naudojami kaip aukurai – ant jų žmonės sudėdavo vaišes, o vėliau patys jas bendros puotos metu suvalgydavo. Yra užfiksuotos prie šio alkakmenio vykusios įdomios moterų apeigos, turėjusios lemti moterų ir žemės naudą: javų, gyvulių ir pan. sveikatą, vaisingumą, derlių. Šių apeigų metu aplink Paindrės kaimo laukuose gulėjusį alkakmenį moterys, pakėlusios sijonus, šokdavo.
Davainių alkakmenio, kaip senojo tikėjimo šventovės gyvavimo pradžia, gali būti siejama su netoli esančio Vosgėlių piliakalnio naudojimo laikotarpiu.

(Šaltinis: www.zarasai.lt)

Dailės paminklai

KAZIMIERO BŪGOS PAMINKLAS (DV 4658)

1985 metais atidengtas paminklas kalbininkui Kazimierui Būgai stovi Dusetų miesto centre, Nepriklausomybės aikštėje. Profesoriaus bronzinis biustas sukomponuotas ant pilko trišonio granito postamento. Kalbininko biustą sukūrė skulptorius B. Vyšniauskas, paminklo architektūrinės dalies autorius – R. Vyšniauskas. 1988 metais nustatyta paminklo teritorija ir apsauginė zona užima 900 kv. m plotą.

CENTRINIS ALTORIUS (DV 3833)

Nežinomo autoriaus XIX a. antroje pusėje pagamintas 7,5 x 55 m dydžio ir 7,5 m aukščio medinis centrinis altorius yra įrengtas Dusetų Šv. Trejybės bažnyčioje. Altorius yra siauras, griežtų formų. Jo pirmąjį tarpsnį iš šonų skaido kolonos, įkomponuotos po dvi kiekvienoje pusėje. Už jų – po vieną piliastrą. Altoriuje kolonų ritmą praturtina Šv. Petro ir Šv. Povilo statulos, įkomponuotos po vieną kolonų tarpuose, o šonus akcentuoja evangelikų Luko ir Mato skulptūros. Centrinę altoriaus dalį riboja piliastrai, o tarp jų – Šv. Trejybės paveikslas. Virš frontono šonuose įkomponuota po angelo figūrėlę, o centre – kryžius.
Altorius – dailės paminklas, turintis pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų, kurio dekoratyvumą sustiprina architektūrinių formų ir skulptūrų polichromija, ornamentų, kapitelių ir paveikslų rėmų auksavimas.

SAKYKLA (DV 3834)

Medinė sakykla – XIX a. pabaigos nežinomo liaudies meistro gabumus parodantis dar vienas unikalus Dusetų Šv. Trejybės bažnyčios dailės paminklas. Sakykla kabanti, neobarokinio stiliaus, susidedanti iš tribūnos, į ją vedančių laiptų ir stogelio. 1,5 x 1,5 dydžio ir 2 m aukščio tribūna – aštuonkampio plano, banguotu paviršiumi, išsmailėjančia apačia ir turi suplokštintos kriauklės formos baliustradą, o ją puošia detalizuoti evangelistų simbolių bareljefai: liūto, jaučio, erelio ir angelo galvutės. Sakykla dekoruota masyviais lankstytos formos akanto lapų motyvais, perpintais geometriniais ornamentais.

PAVEIKSLAS „MARIJA SU KŪDIKIU” (DR 1208)

1,98 x 1,49 m dydžio nežinomo autoriaus paveikslas „Marija su kūdikiu” yra Dusetų Šv. Trejybės bažnyčioje. Vėlyvojo baroko stiliaus aptaisai dengia drabužius ir foną. Aptaisų apačioje yra jų dovanojimo bažnyčiai data, Pliaterių herbas, ant pusmėnulio kita, neišaiškinta faktą žyminti data „1668” ir trys herbai. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje, 1746 metais didikai Pliateriai juos padovanojo Dusetų Šv. Trejybės bažnyčiai. Tapyba nevienalytė su aptaisais. 1976 metais šį paveikslą restauravo E. Šmigelskytė.

Keliaudami Dusetų seniūnijos teritorija atkreipkite dėmesį į prie sodybų, pakelėse ir kitose vietose stovinčius tautodailininkų sukurtus kryžius ir stogastulpius. 1991 metais autoriaus J. Girčio sukurti kryžiai stovi Padustėlio ir Bileišių kaimuose, 1990 ir 1995 metais autoriaus J. Verzos sukurti kryžiai – Skineikių ir Pažiegės kaimuose, 1989 metais autorių R. Pučeko, J. Verzos ir J. Girčio sukurtas dekoratyvinis kryžius – Dusetų miesto katalikų kapinėse, 1992 metai autoriaus R. Pučeko sukurtas stogastulpis – Vytauto gatvėje Dusetų mieste, 1980 metais autoriaus K. Nemanio sukurtas stogastulpis – Dusetų Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje, 1990 metais autoriaus L. Makarsko sukurtas stogastulpis – Kraštų kaime. Būdami Dusetų mieste aplankykite skulptoriaus I. Užkurnio sukurtą medinę skulptūrą poetui P. Širviui, kurios motyvas – garsusis „Aš – beržas”.

(Šaltinis: www.zarasai.lt)

Architektūros paminklai

DUSETŲ ŠVENČIAUSIOS TREJYBĖS BAŽNYČIOS VARPINĖ (AtV 810)

Dusetų Švenčiausios Trejybės bažnyčios šventoriaus vakariniame kampe stovi 4,5 x 4,5 m pločio apačioje ir 13 m aukščio mūrinė, tinkuota bei nubalinta baroko stiliaus varpinė, pastatyta XVIII a. viduryje pagal architekto A. Parakos projektą. Keturi jos aukštai palaipsniui į viršų siaurėja, kampuose – sudvejinti piliastrai, viršuje sujungti kelių siaurų traukų karnizais, o langų angos su apvaliomis arkomis. Varpinės stogas papuoštas keturių tarpsnių barokinės formos bokšteliu su nežinomo autoriaus nukaldintu ažūriniu geležiniu kryžiumi.
Anksčiau pirmame varpinės aukšte buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia, 1885 – 1886 metais ji virto bažnytėle.
Remontuota varpinė 1977 metais. 1988 m. nustatyta objekto teritorija – 66 kv.m.

Nuoroda

Pirmoji bažnyčia Dusetose turėjo labai didelį šventorių, kuriame nuo seno buvo laidojama. Jos steigėjų ir globėjų amžino poilsio vieta buvo įrengta bažnyčios rūsyje. Bažnyčiai pradėjus nykti, 1744 metais Dusetų dvaro grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė: ji taip pat buvo medinė, kryžminė, su dviem aukštais bokštais, apie 35 m ilgio ir apie 14 m pločio, Bažnyčios viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti gausiomis dusetiškio Gogelio darbo medžio skulptūromis ir italų dailininkų paveikslais.
Pastaroji bažnyčia buvo nugriauta pradėjus statyti naująją. Tuo pačiu metu buvo pastatyta ir dabartinė bažnyčios varpinė. Naujai statomai bažnyčiai Pliateriai parūpino naujas, meniškas vėliavas su Maltos kryžiaus ženklu, Vakarų Europos kraštų ir Vilniaus apylinkių meistrų padarytas monstrancijas, Didįjį altorėlį ir naujus vargonus. Prie zakrastijos buvo pastatyti meniški suolai Pliateriams su jų herbais, o kitoje pusėje – Vasaknų dvarininkams Rudaminoms. Jonui Pliateriui mirus, jo palaikai buvo palaidoti naujosios bažnyčios rūsyje.
Naujos bažnyčios statyba apie 1870 metus rūpinosi klebonas kunigas Rauka, tačiau tam nebuvo gautas rusų valdžios leidimas.
Dabartinę raudoną mūrinę bažnyčią statė klebonas kunigas A. Rumševičius, į Dusetas atvykęs apie 1880 metus. Oficialiai buvo skelbiama, kad Švenčiausios Trejybės bažnyčia statoma parapijiečių lėšomis, bet slapta aukos buvo rinktos visoje Žemaičių vyskupijoje.
Du aukšti bažnyčios fasadiniai bokštai turi keturis tarpsnius, kurie palaipsniui aukštyn siaurėja, o atskiri plečiasi karnizais. Viršutinis jos tarpsnis aštuoniasienis, stogai piramidiniai, su frontonėliais kiekviename šone. Centrinės navos fasadinė siena rizališkai ištraukta į priekį tarp bokštų. Portiko ir bokštų angos ir visi langai perdengti apvaliomis arkomis su archivoltomis. Trikampis frontonas apvestas aklina arkatūra. Panašiai dekoruoti ir bažnyčios bokštai. Maldos namų sienos suskaidytos plokščiais piliastrais ir antablementais.
Bažnyčios viduje yra 3 navos su skliautais ir 3 altoriai, kurie papuošti išlikusiomis Gogelio skulptūromis.
1930 metais bažnyčią dekoravo menininkas V. Čižauskas.

VENCAVŲ VĖJO MALŪNAS (S 477)

Kepurinis Vencavų vėjo malūnas – būdingas XX a. pirmos pusės liaudies architektūros gamybinis pastatas. Jį 1937 metais savininko Namiko lėšomis pastatė meistras A. Žeimys. Eksploatuotas malūnas iki 1956 metų.
13 m aukščio, 3 aukštų aštuoniakampio plano Vencavų vėjo malūnas stovi apie 30 m į vakarus nuo Vencavų kaimo, 150 m į pietus nuo Vencavo ežero, 40 m nuo kelio Dusetos – Degučiai. Malūnas pasižymi į viršų siaurėjančiu tūriu ir gulsčiu, kiek laužtu, profiliu. Statinio sienos iš lauko apkaltos lentomis, o stogo kepurė – gulsčiomis lentomis ir skarda, perdangos medinių skersijų, sienos karkasinės konstrukcijos. Virš malūno kepurės įtvirtinta metalinė vėtrungė su kiaurapjūve statybos data „1937”. Malūno fasadus skaido statūs langeliai.
1997 m. nustatyta objekto teritorija – 0,071 ha, reguliuojamo užstatymo zona – 0,80 haq.

(Šaltinis: www.zarasai.lt)

Istorijos paminklai

VARGONAI (IV 1143)

Nežinomo autoriaus romantiniai Dusetų Šv. Trejybės bažnyčios vargonai įrengti XIX a. pabaigoje. Teigiama, kad 1886 metais pastačius bažnyčią, juos įrengė vokiečių meistras. Vargonai yra vargonų chorale, 5 x 6 m dydžio patalpoje. Jie dviejų manualų ir pedalų bei 16 registrų. Vargonų plotis 3,45 m, ilgis – 3,5 m, aukštis apie 5 m.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PAMINKLAS (IP 1040/I)

Paminklas stovi Dusetų mieste, Nepriklausomybės aikštėje. Jo statyba pradėta rūpintis nuo 1928 metų, kuomet buvo sudarytas penkių žmonių komitetas. Komiteto nariai rinko aukas paminklo statybai ir paruošė aikštę. Projekto autorius iki statulos – architektas K. Kriščiukaitis.
Paminklo statymo aktas, visos tuomet Lietuvoje vartotos monetos, Dusetų, jų apylinkių bei trumpa valsčiaus istorijos buvo įdėtos į butelį ir 1930 metais įmūrytos į paminklo pamatą. Menininkas V. Čižauskas 1932 metais padarė karžygio savanorio skulptūrą ir užbaigė paminklo darbus, kurie dusetiškiams kainavo apie 6000 litų.
1952 metais sovietinė valdžia paminklą nugriovė: jo pjedestalas buvo užkastas čia pat, o kario skulptūra – sunaikinta. Tik 1989 metais, tuometinio Dusetų miesto viršaičio A. Dieninio rūpesčiu, pradėti paminklo atstatymo darbai: atkastas pjedestalas pastatytas į senąją vietą, o sunaikinta skulptūra iš betono išlieta nauja.
Dusetų Nepriklausomybės paminklas simbolizuoja charakteringesnius ir reikšmingesnius Lietuvos istorijos laikotarpius. Jo simboliai yra aiškinami taip: pamatai ir centimetrinės figūrinės apvados primena didingą Lietuvos praeitį, paminklo siaurėjimas laipteliais aukštyn reiškia Lietuvos valstybės politinį ir teritorinį silpnėjimą, vertikalūs rėžiai stulpelių ir laiptelių viršuje – paskutinis Lietuvos padalijimas, maži ir vos pastebimi 3 – 4 laipeliai aukščiau rėžių – tautinės sąmonės atgimimo laikotarpis, o senovės karžygio skulptūra ant pjedestalo su iškelta vėliava kairėje rankoje ir kardu dešinėje vaizduoja savanorį – kūrėją, iškovojusį šaliai nepriklausomybę ir raginusį toliau kovoti už didingą Lietuvą.
1988 m. nustatyta paminklinė teritorija, kuri užima 900 kv.m.

KALBININKO KAZIMIERO BŪGOS GIMTINĖ (G 90 K1, K2)

Kalbininko K. Būgos gimtinė yra Pažiegės kaimo šiaurinėje dalyje, apie 1,5 km į šiaurę nuo kelio Dusetos – Užpaliai ir Pažiegės kaimo keliuko sankryžos, keliuko vakarinėje pusėje, pamiškėje.
Sodyba užima 1,5 ha sklypą, kurio vakarinėje dalyje pastatytas gyvenamasis namas, 30 m į pietus nuo jo – ūkinis pastatas (buvusi klėtis). Sodyboje yra senas sodas. K. Būgos gimtasis namas yra medinis, dvigalis, vieno aukšto, stačiakampio plano, su veranda pietinėje dalyje. Iki mirties jame gyveno K. Būgos motina. 1973 metais namo vakarinėje dalyje įrengtas K. Būgos memorialinis muziejus, kurio ekspozicija užima du kambarius ir koridorių.
XIX a. įkurtoje sodyboje 1989 metais atstatytas autorių J. Girčio ir J. Verzos medinis kryžius. 1979 metais, pažymint K. Būgos 100 – ąsias gimimo metines, prie kelio Dusetos – Užpaliai tautodailininkas V. Ulevičius pastatė stogastulpį – rodyklę „K. Būgos gimtinė”.
K. Būga gimė 1879 metų lapkričio 6 dieną Pažiegės kaime, Zarasų apskrityje. Petrapilyje būsimasis kalbininkas baigė Šv. Kotrynos progimnazijos 4 klases, įstojo į Petrapilio kunigų seminariją, bet jos nebaigė. Dirbo Mikalojaus fizikos observatorijoje, atliekamu laiku mokėsi lietuvių tarmių, kirčiavimo, latvių kalbos, vertėjavo, dirbo lietuvių šelpimo draugijoje. Profesoriaus Volterio pastangomis, K. Būga tapo profesoriaus Jauniaus asmeniniu sekretoriumi. Prelatas Dambrauskas ir profesorius kunigas Bučys išrūpino K. Būgai stipendiją ir sudarė sąlygas mokymuisi gimnazijoje. Baigęs ją, K. Būga įstojo į Petrapilio Universiteto istorijos filosofijos skyrių, kurį baigė 1911 metais. Vėliau studijavo Karaliaučiaus, Permės ir Tomsko Universitetuose.
1916 metais išlaikė magistro egzaminus ir buvo paskirtas į Petrapilio Universitetą, vėliau – į Permės Universitetą.
Į Lietuvą K. Būga grįžo 1920 metais. Dirbo Universitete, rengė straipsnius kalbos praktikos klausimais, rengė lietuvių kalbos žodyną.
Mirė 1924 metų gruodžio 2 dieną Karaliaučiuje. Palaidotas Kauno miesto kapinėse.

(Šaltinis: www.zarasai.lt)

Dvarai

BUVĘS NARKYČIŲ (KRIOVŲ) DVARAS (IP 928 At)

84 metų Narkyčių dvaro savininkas P. Prakas 2000 metais pasakojo, kad dvaras buvo įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. Jį valdė Z. Linkševičius, kuris turėjo penkias dukras ir sūnų.
Senasis dvaro savininkas P. Prakas pasakojo, kad jo tėvas buvo Narkyčių dvaro darbininkas, o šeima buvus skaitlinga ir neturtinga. Mirus Z. Linkševičiui, jo dukros dar paauglį P. Praką paėmė į dvarą augintiniu. Vėliau, joms mirus, augintiniui atiteko ir dvaras, kuriame buvo per 400 ha žemės ir 16 įvairios paskirties ūkinių pastatų. Sovietai žemę nacionalizavo, daugelį medinių bei akmens mūro pastatų nugriovė, o kiti, veikiami gamtos sąlygų, sunyko patys.
1992 m. nustatyta buv. dvaro teritorija, kuri užima 3,8 ha.

(parengta pagal Garbės kraštotyrininko Jono Nemanio medžiagą)

BUVĘS VENCAVŲ DVARAS

Dvaras buvo 8 km į rytus nuo Antalieptės, kelių Degučiai – Dusetos, Antalieptė – Zarasai kryžkelėje, 226,8 ha Vencavo ežero pietiniame krante.
Vencavų kaimo pavadinimą prof. S. Kolupaila kildino nuo iškreipto romėnų deivės Veneros vardo. Baltarusių, lenkų ir rusų kalbomis surašytuose dvaro dokumentuose buvo rašoma: Venus, Venusov, Venusovo, o vietovė pradėta minėti nuo XVII a. pradžios. Tada Vencavai priklausė Vitebsko kunigaikščiui V. Druckiui – Ozereckiui bei jo žmonai K. Švykovskaitei, kurie šias žemes pavedė valdyti pastarosios broliui Jonui. Ukmergės pilies teismo knygose išliko įrašas: „1615 metų kovo 29 dieną Jonas Švykovskis ir jo žmona Aleksandra Bazanka perdavė nuomojant valdyti Venusovo dvarą M. Strutinskiui”. Kiek anksčiau čia buvo pastatyti maldos namai, nes 1611 metais jau minima evangelikų – reformatų bažnyčia, kuri uždaryta 1696 metais. Vėliau, net 1744 metais Vencavuose pradėjo veikti katalikų bažnyčia, o minėtu laikotarpiu tai buvo nemažas miestelis, kuriame veikė keletas parduotuvių, kelios smuklės, degtinės varykla, malūnas ir turgus.
Vėliau Vencavus valdė didikai Saltonai ir Bychovcai. Dvaro valdų inventoriuje minimi buvę keturi gyvenamieji namai, atskira virtuvė, trys mūriniai rūsiai, didelės arklidės, tvartai, svirnai, klojimai, malūnas, sūrinė ir kiti pastatai. Dvarą puošė įvažiuojamieji vartai – bromas. Dvarui priklausė daug kaimų, palivarkų ir ežerų.

Didikas P. Saltonas su šeima Vencavus valdė nuo 1750 metų, o 1781 – 1823 metais – grafas J. Bžežinskis, Galicijos pakamarė, mėgęs plačiai gyventi ir įlindęs į skolas.
1823 metais Vencavų centrą su Pažemiu ir Juozapava bei daugeliu aplinkinių kaimų įsigijo K. Vereščinskis su žmona. Tai buvo žiaurūs šeimininkai: baudžiauninkus mušdavo, kankindavo, parduodavo, „bekukuojančius” medyje nušaudavo. B. Kvyklio knygoje „Mūsų Lietuva” rašoma, kad ir po šimto metų Vencavų gyventojai tik bloguoju minėdavo Vereščinskio valdymo laikus. Pasakojama, kad mirusio grafo palaikai buvo palaidoti jam pastatytos koplyčios rūsyje, tačiau niekaip nepavyko užmūryti jos angos: dieną užmūrija, o po nakties angą su karstu rasdavo atidarytus. Tai kartojosi keletą metų. Kiti pasakodavo, kad tamsiomis rudens naktimis matydavo Vereščinskį važiuojantį margais arkliais ugninio stulpo pavidalu arba klausinėjantį kur yra jo baudžiauninkai…
1921 – 1923 metais, vykdant Lietuvos žemės reformą, Vencavų dvaras buvo išdalintas, o 1924 metais Vencavų dvaro centrą su 43 ha žemės iš varžytinių nusipirko Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektorius A. Namikas – šviesuolis, kultūros puoselėtojas, mokslo eruditas ir archeologas. Tai jis kaime pastatė prancūziško tipo vėjinį malūną, kuriam įrengimus užsakė Prancūzijoje, o malūnininką atsiviliojo iš Biržų. Ir dabar šis statinys puošia Zarasų krašto kraštovaizdį.

(Šaltinis: www.zarasai.lt)