Dailininkė Nomeda Saukienė: „Nesijaučiu jokį kelią nuėjusi…“

Rugpjūčio 22 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje atidaryta tapytojos, Zarasų krašto garbės pilietės, neseniai apdovanotos Vyriausybės kultūros ir meno premija Nomedos Saukienės jubiliejinė tapybos paroda.

Šventę pradėjęs Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas džiaugėsi ilgamete draugyste su šio krašto dailininke N. Saukiene, dailininkų, galerijos kolektyvo vardu dėkojo už gražų, nuoširdų, jautrų bendradarbiavimą.

Dailininkė pirmiausiai  pristatė dvi pagrindines parodos kuratores – dukrą Moniką ir anūkę Elenytę. Mažoji jaukiai įsitaisiusi kieno nors glėbyje – tėvų, senelių ar prosenelės, į visą tą pasiruošimą parodai bei šurmulį žiūrėjo labai ramiai, vaikiškai išmintingu žvilgsniu.

Nomeda nedaugžodžiavo, pasakodama apie parodos atsiradimą: „Paroda gimė ekspromtu, per kelias dienas. Monika patarė nesijaudinti ir žiūrėti į parodą kaip į tortą žiūrovams. Taigi šis „tortas“ – trejų metų senumo, dauguma darbų niekur nerodyti. Koncepcijos šioje ekspozicijoje nėra. Kodėl lapės – neklauskit, nežinau, neapgalvojau… Tokia proga reikia pasakyti kažką išmintingo, apmąstyti nueitą kelią, bet to irgi nepadariau. Nesijaučiu jokį kelią nuėjusi, tiktai džiaugiuosi tuo, kad turiu labai stiprią palaikymo komandą – savo šeimyną, taip pat labai džiaugiuosi Dusetų dailės galerijos kolektyvu, nuostabiais kaimynais. Dėl ko man čia taip gera gyventi – tai dėl patikimų, labai daug padedančių bėdoj, atjaučiančių žmonių. Savimi aš jaučiuosi tiktai prie drobės su teptuku. Nors kita vertus, nė vienas paveikslas nėra vertesnis už vaiko ašarą… Ir dar esu labai laiminga, kad turiu savo mamą šalia!“

Poetė Meilė Kudarauskaitė, sveikindama dukrą, papasakojo ir jos vardo atsiradimo istoriją: „Man tai yra didinga diena! Gražu sulaukti, kai tavo dukra subrendo. O Nomeda – vardas mano nesuvaidinto vaidmens. Kai tik pradėjau lauktis dukrelės, režisierius Juozas Grušas kūrė „Herkų Mantą“. Tuomet dirbau Kauno teatre ir buvau padavusi kūrybinę paraišką Nomedos vaidmeniui. Teatrinės intrigos lėmė, kad tą vaidmenį gavo režisieriaus žmona, bet aš turiu pirmą Lietuvoje gyvą Nomedą!“

Poetė dukrai įteikė dvi dovanas – savo mamos gintarinių karolių vėrinį su palinkėjimu perduoti juos užaugusiai Elenytei arba jos vaikams: „Tebūna tai mūsų kartų jungtis. Mūsų genties jungtis trūkinėja, tad labai norėčiau, kad ji būtų stipresnė“… Antra dovana – eilėraštis dukrai iš naujos eilėraščių rinktinės.

Menotyrininkė Monika Saukaitė negailėjo šiltų žodžių savo mamai: „Mama yra be galo empatiška. Ji sugeba įsijausti į kiekvieną žmogų, kiekvieną nelaimę ji sugeba atjausti taip, lyg tai būtų jos nelaimė. Dabar, kai auginu Elenytę, pamačiau, ką atsimenu iš vaikystės, bet ko iki šiol taip gerai nesupratau – ji sugeba iki pačių sielos gelmių įsijausti į mažiausią vaiką ir su juo bendrauti jo žodžiais, jo pasaulėžiūroje. Dviejų mėnesių Elenytei močiutė yra geriausia jos žaidimų draugė, niekas kitas taip nesugeba su ja žaisti.

Taip pat mama sugeba įsijausti ir į kiekvieną kiekvieną daiktą – ji beprotiškai, iki smulkmenų myli savo namus, kiekvieną durų kabliuką, kiekvieną žolę, visus aplinkos daiktus. Kai mama susideda savo natiurmortą, kokį nors pievos gabalą, kokį nors daiktą, kokią nors lapę (dėl to ir nesvarbu, kodėl lapė, gali vietoj jos būti bet kas) – ji įsijaučia į tą mažą pasaulio plotelį ir tą jausmą perkelia į paveikslą, iš to jausmo ir susideda paveikslas. Šita paroda nėra retrospektyvinė, parodanti visą kelią, bet yra juose jausmas, nuotaika, gebėjimas įsijausti į pasaulį.

Linkiu mums visiems, kiekvienam iš mūsų atrasti šiuose paveiksluose tą jausmą, kurį galėtume paimti ir išsinešti su savimi. O mamai linkiu daugybės šiltų jausmų, kad jie nesibaigtų, kad juos ji galėtų sudėti į sekančius paveikslus.“

Zarasų rajono vicemeras Arnoldas Abramavičius sveikindamas parodos autorę dėkojo jai, kad menininkė gyvena, kuria ir garsina Zarasų kraštą ir įteikė padėkos raštą „Už Zarasų krašto garsinimą“. Prie sveikinančiųjų būrio prisijungė K. Būgos bibliotekos darbuotojai, bičiuliai, kolegos, kaimynai. K. Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vanda Normantienė viso kolektyvo vardu kolegei palinkėjo šviesių, gražių, šiltų spalvų ne tik paveiksluose, bet ir gyvenime.

Biržų vicemerė Irutė Varzienė atkreipė dėmesį į žodžio „gražu“ nuvertėjimą: „Vengiama šio žodžio, bet aš noriu reabilituoti jį ir pasakyti, kad man pasaulis Jūsų paveiksluose yra gražus!“

Nomedos bičiulė dailininkė Nijolė Vilutienė kalbėjo apie tai, kad moteris menininkė turi nuolat blaškytis tarp buities ir kūrybos: „Kurianti moteris turi susikaupti, būti savimi, atiduoti save visą ir tuo metu egzistuoja tik kūryba.“

Parodos atidarymas buvo filmuojamas dokumentiniui filmui apie dailininkę N. Saukienę, jo premjera numatoma pavasarį. Filmo autorės režisierė Agnė Marcinkevičiūtė bei operatorė Kristina Sereikaitė pažadėjo, kad filmas bus parodytas ir Dusetose.

Spalvingiausių, ryškiausių gėlių jūroje Nomedai pati gražiausia puokštė buvo vešlūs krapai iš draugės dailininkės Ramunės daržo. Galbūt jie atsidurs paveiksle, kuris pradės naują laiko etapą menininkės kūrybiniame kelyje – tame pačios autorės dar neapmąstytame, tačiau ryškiai nutiestame per mūsų gyvenamą laikmetį.

O kol kas džiaukimės šia jubiliejine dovana, dailininkės įteikta mums, keliaukime nuo vieno paveikslo lig kito, bandykime išgirsti vėjo atodūsius mėlynose pievose, pakalbinkime į mus įdėmiai žiūrinčius vaikus, pabandykime prisijaukinti lapes, kurios neša Žinią. Kokią? Vienareikšmio atsakymo negali būti…

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės

Paroda veiks iki 2017 m. rugsėjo 22 d.