Sodyba pasikeitė neatpažįstamai. Agnė pasakoja, kad kai avys ir ožkos krūmus išgraužė, senolėms obelims atsirado erdvės kvėpuoti. Vėjas prapučia kiemą ir uodus pravaiko. Nemažai problemų buvo su senais pečiais, bet pavyko juos sulopyti. Namo mūriniame priestate šeima įsirengė vonią, gyvenamuosiuose kambariuose – įdomūs ir nestandartiniai sprendimai. Agnė – puiki interjero dizainerė, prieš keletą metų ji dirbo Baltijos televizijos laidos „Statybų TV“ vedėja, sugeba daug ką pati sumeistrauti. Vaidas taip pat turi auksines rankas, tad darbšti šeima, ko gero, net ir negyvenamojoje saloje susikurtų puikias gyvenimo sąlygas. Be abejo, darbštumo čia negana, reikia ir optimizmo, kurio, regis, šiems gražiems jauniems žmonėms netrūksta. Idėjos apsigyventi atokioje provincijoje entuziastė yra Agnė (Vaidas mieliau rinktųsi Uteną, nes ten ir jo darbovietė), tačiau vyras palaiko žmonos svajonę ir visokeriopai ją padeda įkūnyti realybėje. Jis pritaria, kad šioje sodyboje sklando kažkokia gera aura.
Visuotinio pesimizmo laikotarpiu tokių šeimų teigiamas požiūris į gyvenimą provincijoje – lyg atgaiva sielai, žadinanti viltį, kad tokių žmonių dėka miesteliai, kaimai atgims. Apie tai ir kalbėjomės su Agne.
Provincijos gyventojai masiškai kraustosi į didžiuosius miestus, o jūs pasirinkote visiškai priešingą variantą… Kodėl? Ir kodėl Dusetos?
Atsikraustėme dėl ramesnės aplinkos, oro, gamtos, čia daugiau erdvės kūrybai ir gyvenimui. Laisvės. Mažesnis atstumas mieste ir visi reikiami dalykai vietoje – tai sutaupo labai daug laiko. Nereikia nervintis dėl kamščių, kur pastatyti automobilį. Nereikia pergyventi, pateks tavo vaikas į darželį ar ne. Gyvenome Vilniaus rajone, kuris plečiasi labai greitai, labai populiarus, ypač tarp šeimų su vaikais. Pagrindinis kontingentas – verslininkai, nuo kurių net parduotuvėje dvelkia agresyvia konkurencija, persiduodančia jų vaikams ir mano vaikams mokykloje, darželyje. Ten žmogus žmogui labiau vilkas, nors ir apsimeta draugu. Bent man toks įspūdis susidarė per septynerius metus. Tempas, skubėjimas, stresas, nerimas tiesiog sklando ore. Dabar, kai ten užvažiuoju, matau tą dar aiškiau. Tame pasiturinčių rajone, gyvendami ūkiškai, tapome panašūs į senuosius Riešės gyventojus su savo auginamomis vištomis, triušiais, kalakutais, žąsimis. Vieni kaimynai pirko kiaušinius, triušieną, kiti piktinosi. Man ūkis – ne tik ekologiškas maistas, papildomos pajamos, bet ir atgaiva po darbų. Nueinu pas gyvuliukus, pakalbu, paglostau ir stresas nurimsta. Oficialiai Didžioji Riešė yra kaimas, bet reikėjo po kaimynų pasipiktinimų arba atsisakyti gyvuliukų, nes nemalonu, kai kaimynai už tvoros koneveikia ir apkalba, arba kraustytis.
Mano tėtės gimtinė Visagino krašte, ten praleidau vaikystę iki kokių keturių metų. Mamos ir vyro tėvų gimtinė Dzūkijoje. Bet joje, kur ir dabar turiu gyvenančius giminaičius, įkalbinėjusius kraustytis į jų pusę, man trūko žalumos ir vandens. Pradėjome žiūrinėti žemėlapį, kur kokie ežerai, kur kokia gamta. Ieškojome sklypų ir šalia Zarasų, ir link Ukmergės, ir šalia Molėtų ar Utenos. Turėjome tam tikrus kriterijus: geri keliai, patogus susisiekimas autobusais, netoliese turėjo būti mokykla ir darželis. Pati nežinau, kas įvyko, bet su Dusetomis ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Kartais juokiuosi, kad gal praeitame gyvenime čia gyvenau. Čia puikūs keliai, miestas švarus, yra vaistinė, paštas, ambulatorija, gimnazija, kurią, kaip mane patikino, uždarys paskutinę po visų mažesnių. Meno mokykla, Kultūros centras Dusetų dailės galerija su renginiais man kaip medus širdžiai.
Kaip sekasi bendrauti su dusetiškiais, ar jie draugiški, ar visada pavyksta susikalbėti?
Žmonės – tai viena pagrindinių priežasčių, kurią paminiu, kai manęs klausia draugai, kodėl Dusetos. Man jie čia pasirodė itin malonūs, paprasti, draugiški. Blogų dar nesutikau. Kai atsikraustėm, kai kas perspėjo „palaukit palaukit…“ Tikiuosi, nesulauksim. Labiausiai mane žavi tos garbaus amžiaus moteriškės, kurias sutinku miesto pirtyje – smagu paplepėti su jomis apie santuoką, vyrus, vaikus ar apie miestelio istoriją. Patinka, kad čia visi visus pažįsta – parduotuvėje, ambulatorijoje, kavinėje, degalinėje ir t.t. O tokių malonių pardavėjų, man regis, nėra visoje Lietuvoje. Malonu, kai užkalbintas net nepažįstamas žmogus šypsosi, sveikinasi, gali jo bet ko užklausti.
Kuo užsiima jūsų šeima?
Vyras yra karininkas. Anksčiau dėstė Lietuvos karo akademijoje, taip pat yra tarnavęs septynis mėnesius misijoje Afganistane. Šiuo metu dirba Utenos savanorių kuopos vadu.
Aš turiu dizaino projektus atliekančią įmonę. Taip pat su drauge sukūrėme įmonę „Mamos meilė, MB“, su prekiniu ženklu „Mummys sweet love“. Gaminame ir parduodame vaikiškus drabužius. Mūsų vaikai – keturmetė Ūla ir septynerių Tėjus, nuo mažens dirba modeliukais, jiems tai labai patinka. Galiu vykdyti savo veiklas bet kur, mano klientai – visoje Lietuvoje. Drabužių pardavimas orientuotas į užsienį. Tad svarbiausia – kompiuteris ir internetas. Vandentiekio dar neturėjome, sienos buvo juodos, stogas kiauras, bet internetas jau veikė!
Ar vaikai lengvai apsiprato naujoje mokykloje, darželyje?
Vaikams puikiai sekėsi apsiprasti. Negaliu atsidžiaugti mokytojomis, auklėtojomis – jos nuostabios! Tiesa, per rugsėjo pirmąją ištisai verkiau. Ir dėl to, kad negalėjau patikėti, jog mano „kūdikėlis“ jau eis į pirmą klasę, ir dėl to, kad galvojau, ką aš padariau, atvežiau vaikus iš sostinės, kur konkuruojama, kaip patekti į geresnę mokyklą, darželį, o čia gi periferija! Kur neįsivaizdavau, kaip viskas bus. Tačiau žiūrėdama į muzikuojančius ir dainuojančius vaikus Kultūros centro scenoje negalėjau atsistebėti, kokie jie visi gražūs, skirtingi, pasitikintys savimi. Orūs ir geri. Tada ir nurimau.
Jūsų šeimai netrūksta čia pramogų?
Vietinės pramogos yra labai didelis šio mažiausio Lietuvos miesto privalumas. Manau, jos yra būtinos, kad vietovė neišnyktų. Man šiuo metu daugmaž visko užtenka. Tiesa, kultūros namuose galėtų rodyti filmus ir vaikams, taip pat ir spektaklius. Dar kai ko trūksta, ko neradome net Utenoje – ankstyvi pusryčiai, kad ir sekmadienį, su skania kava, kruasanais ir pan., bet šitai aš norėčiau įgyvendinti pati, todėl daugiau nepasakosiu. Dėl pramogų – per Naujuosius metus buvome su vaikais Daugpilio čiuožykloje, galėtų ir čia kokia čiuožykla būti. O vasaros metu galėtų vykti plaukimo pamokos.
Iš šono geriau matosi problemos – kokias jas įžvelgiate Dusetose, gal turite konkrečių pasiūlymų? Ar nežadate įsijungti į bendruomenės veiklą?
Trūksta viešos komunikacijos. Pvz., nėra tokio bendruomenės aktyviai veikiančio viešo puslapio fb, kuriame galėtų rašyti pastabas ir lūkesčius visi Dusetų seniūnijos gyventojai. Riešėje tokia komunikacija vyksta nuolat. Gal dėl to, kad žmonės čia komunikuoja tiesiogiai, jiems to interneto nereikia? Nors sukurti klasės fB uždarą grupę, kur tėveliai galėtų susirašyti, kas ir kaip, būtų labai patogu. Šioje vietoje, manau, galima būtų pabandyti kažką pakeisti. Trūksta papildomo gatvių apšvietimo, kanalizacija ir nuotekos turėtų būti normaliu dalyku. Į bendruomenės veiklą norėčiau įsijungti. Labai norėtųsi pritraukti daugiau atvykstančių žmonių. Nes miestas tai ne tušti pastatai ir gatvės, o žmonės.
Kas labiausiai nustebino, čia apsigyvenus, kas buvo netikėta?…
Aš visiems vis pasakoju ir giriu. Giminaičiai, kurie nebuvo, vis ruošiasi pasižiūrėti, kas čia per stebuklas. Man iš esmės pasitvirtino viskas, ko aš tikėjausi, nors kai kas ir nustebino.
Ar nesigailite čia atsikraustę?
Visiškai nesigailiu. Vyrui kol kas trūksta komforto, kurį turėjome. Vaikai kartas nuo karto užsimena, kad gal Riešėje buvo geriau, nes arčiau močiutė, pramogos, draugai. Bet Sodas, taip dukra Ūla vadina sodybą, jiems taip pat patinka. Namai jiems jau yra čia. Viską, ko reikia normaliam gyvenimui galima čia rasti, su visais susitarti. Aš labai gerai čia jaučiuosi. Reikia prisiversti darbo reikalais važiuoti į Vilnių. Nors kai nuvažiuoju, jį ten matau visai kitomis akimis, jis man jau kitoks po laiko ir atstumo – puikus tiesiog!
Kaip manote, kokios mūsų miestelio perspektyvos?
Dusetos yra nuostabiai gražus miestas, manau, turintis labai gerą ateitį. Matau čia daug potencialo. Būstas čia – tikrai gera investicija dėl daugelio mano išvardintų priežasčių.
Vilija Visockienė
Nuotr. iš šeimos albumo
