Gyvenimas tarp bičių – Sartų krašto bitininkai

Šiemet, minint Dusetų 500 metų jubiliejų, dera atsigręžti į iškiliausius šio krašto žmones, šviesuolius, galinčius būti darbštumo, atkaklumo, kūrybiškumo ir meilės savo amatui pavyzdžiais. Viena tokių – šalia Sartų gimusi ir užaugusi, Dusetose mokyklą baigusi ir daug savęs Dusetų jaunimui atidavusi bitininkė, bitininkystės konsultantė Meilutė Močiškytė. Vasario pradžioje pasirodė nauja jos knyga „Gyvenimas tarp bičių“, kurioje plačiai aprašytos bitininkystės tradicijos Sartų krašte. Taip pat bitininkai ras bityno darbų kalendorių ir daug vertingų patarimų.

Kaip kilo knygos „Gyvenimas tarp bičių“ idėja

Meilutė pasakoja: „Kartą mano darbovietėje apsilankęs antalieptiškis kraštotyrininkas, mokytojas ir bitininkas Vincas Kibirkštis ant stalo paliko surinktą medžiagą apie Sartų krašto bitininkus. (…) Nesinorėtų, kad jo kruopščiai surinkta medžiaga liktų dūlėti stalčiuje.“ Kraštotyrininkas V. Kibirkštis patikslino, kad medžiaga buvo renkama planuojamai monografijai apie Dusetas, tačiau leidykla veiklą nutraukė, ir surinkta unikali kraštotyrinė medžiaga liko nepublikuota. Nebuvo aplankyti ir kitoje ežero pusėje bitininkaujantys. Tad M. Močiškytė leidosi į kelionę vaizdingomis Sartų pakrantėmis aplink ežerą, ketindama aplankyti visus žymesnius Rokiškio ir Zarasų rajonų bitininkus.

Šiek tiek apie Meilutę

Meilutę Močiškytę pažįsta ne tik visi Zarasų ir Rokiškio krašto bitininkai, bet ir Lietuvos bei kaimyninių šalių gėlininkai. Rudeniop, kai sužydi jurginai, Meilutės namelis paskęsta žiedų jūroje, o į kiemą vis suka norinčių pasigrožėti automobiliai. Nenuostabu – Meilutės kolekcijoje 600 jurginų veislių, kelias netgi pati yra išvedusi. Klesti čia ir kitokios gėlės – keliasdešimties veislių bijūnai, viendienės, senoviniai lietuviško darželio ir retieji augalai. Žinoma, žieduose lankosi šimtai bičių. Pamiškėje stovi keliolika avilių, kiti – išvežti į bičių ganyklas kitose vietose. Ūkiniame pastate sukamas ir fasuojamas medus, tvarkomi koriai. Regis, iš bitelių Meilutė semiasi darbštumo ir gyvenimo džiaugsmo. Ten, kur ji pasisuka, ten skamba juokas, ten kunkuliuoja veikla. Kai Meilutė kaip konsultantė budi Zarasų bitininkų draugijoje, čia neužsiveria durys – bitininkai užsuka ne tik vaistų bitelėms ar patarimo, bet ir pasidalyti naujienomis, suplanuoti bitininkų susitikimus. Meilutė ne tik pati daug keliauja, bet kviečia keliauti ir kitus bitininkus – ir patirties svečiose šalyse pasisemti, ir svetimų kraštų įdomybių pamatyti. Naujoje M. Močiškytės knygoje kelios įdomesnės kelionės aprašytos. Juk išties smalsu sužinoti, kaip bitininkaujama Gruzijoje (Sakartvele), Kroatijoje ar mums visai nepažįstamoje Udmurtijoje. Ten ir gamtinės sąlygos, ir augmenija visai kitokia, kitokį medų bitelės neša, su kitokiais iššūkiais bičiuliai susiduria.

Meilės bitėms „užkratas“ Dusetose

Meilutė yra profesionali bitininkė, žinių besisemianti pasauliniuose kongresuose (Šveicarijoje, Belgijoje, Slovėnijoje, Ukrainoje) ir jas dosniai dalijanti čia, Lietuvoje. Pati baigusi Dusetų mokyklą, Meilutė su kaupu atsidėkojo ją išugdžiusiai įstaigai. Dusetų gimnazijoje daugiau nei 10 metų veikė jaunųjų bitininkų būrelis, vadovaujamas Meilutės. Dviračiais ir pėsčiomis jaunimas lankė savo krašto bitininkus, domėjosi jų darbo metodais. Vasaromis prie Sartų, Kalbutiškyje, būdavo rengiamos jaunųjų bitininkų stovyklos, į kurias susirinkdavo virš 100 dalyvių iš visos Lietuvos. Vykdavo paskaitos, žygiai. Ko gero, ne vienas jaunuolis tada užsidegė meile bitėms ir tauriam bitininko amatui. Vienas jų – 30-metis Šarūnas Gilys, pats išmokęs gaminti avilius, įsigijęs bičių duonelės kūlimo įrangą Lungelių kaime šalia Dusetų kulia duonelę ne tik sau, bet ir kitiems bitininkams. Baigęs mokslus ir gavęs darbą Vilniuje, bityno neatsisakė, dažnai grįžta darbuotis tėvų ūkyje ir bityne. Tai jauniausias Zarasų bitininkų draugijos narys.

Vyriausias mūsų krašto bitininkas, iš Malatiškių kaimo kilęs 90-metis Julius Kazanavičius, prieš pusmetį, deja, iškeliavo Anapilin. Būta darbštaus ir energingo žmogaus, pats gamindavosi avilius, pasidarė medsukį, buvo mėgėjas šokti ir dainuoti, aistringas žvejys.

Taip pat garbaus amžiaus Petras Liesis (85 metų) – auksinių rankų meistras, galintis pataisyti bet ką. Įdomus jo profesinis kelias – dirbta prie Antalieptės HES statybos, Zarasų krato elektrifikavimo, vėliau – „Utenos vandenų“ Dusetų skyriuje. Bitininkauti pradėjo tik išėjęs į pensiją, išmoko ir motinėles užsiauginti, ir inventorių susikonstruoti.

Mokytojai ir mokiniai

Vartant knygos puslapius, gilinantis į pasakojimus apie įvairiausio amžiaus, išsilavinimo žmonių kelią į bitininkystę atrodo, kad bitininkystė yra tarsi aistra – užkabina ir nepaleidžia, ragina domėtis, gilintis, mokytis.

Juolab kad ir profesionalios bitininkystės tradicijos mūsų krašte senos. Antai antalieptiškis (nors iš Marcinkonių kilęs) Vincas Kibirkštis dar 1954 metais baimė bitininkystės mokslus Vilniuje, nuo 1957 metų Antalieptės Žemės ūkio technikume dėstė bičių veisimą ir laikymą. Vykdavo praktikos, kuriose moksleiviai išmokdavo visų šio amato gudrybių. Pats V. Kibirkštis, dabar jau perkopęs 80 metų, vis dar nesiskiria su bitelėmis, vadovauja Antalieptės visuomeniniam kraštotyros muziejui, rašo knygas (taip pat ir apie bites). Anot kraštotyrininko, bičių aviliai mūsų krašte nuo seno buvo sodybos puošmena ir gero ūkininkavimo ženklas, tėvai troško turėti žentą ar marčią iš geros šeimos, tai yra laikančios bites.

Nemažai mūsų krašto bitininkų savo mokytoju laiko ir Joną Vaitonį. Labai įdomios biografijos žmogus, nuėjęs profesinį kelią nuo Zarasų ryšių skyriaus ir MTS iki Dusetų K. Būgos mokyklos direktoriaus posto. Bradesių ir Jaskoniškių kaimuose jis laikė apie 40 bičių šeimų. J. Vaitonis pats gamino avilius, maitintuves ir kitą inventorių, nešykšti patarimų kitiems bitininkams. Ne vienas Dusetų krašto bitininkas savo pasakojimuose mini šį šviesų žmogų – tai avilius pamokė gaminti, tai bičių šeimą padovanojo, tai paragino bitininkauti.

Nemažas ir Evaldo Gabrionio bitynas. Gimęs tremtyje Altajaus krašte E. Gabrionis ten ir pramoko šio amato, grįžęs į gimtinę iškart įkūrė bityną, kuris išaugo iki 90 šeimų. E. Gabrionis sukūrė ir gamino unikalius avilius plonomis sienelėmis, jo bityno žiūrėti atvykdavo bitininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių. Dirbdamas Dusetų dujų ūkyje nepriekaištingai tvarkė darbovietės aplinką.

Iš kartos į kartą

Skaitant knygą įdomu atkreipti dėmesį, kad neretai meilė bitėms perduodama iš kartos į kartą. Seneliai, tėvai vedasi prie bičių visai nedidelius vaikus – padūmyti, panešioti korius. Taip išmokstama apsieiti su bitėmis, o vėliau nesunku ir savarankiškai bitininkauti.

Štai Mindaugas Šėža nuo 10 metų prie bičių eidavo su seneliu. Iš senelio, garsaus drožėjo, paveldėjo ir pomėgį drožinėti, meistrauti. Važiuojant keliu Dusetos–Bradesiai ties Zaduojos kaimu esanti graži drožinėta rodyklė kviečia į Mindaugo sodybą medaus paskanauti.

Bitininkės Vidos Brogaitės-Gobužienės tėtis Vladas Broga buvo apylinkėje žinomas bitininkas, dukra nuo vaikystės jam talkininkaudavo, mirus tėčiui perėmė jo bityną ir važinėja bitelių prižiūrėti iš Vilniaus, jai padeda dukrelė Justina.

Užtiltėje gyvenanti Ona Sidarkevičienė bitininkauti išmoko iš bobutės, o savarankiško bitininkavimo pradžią… susapnavo. Dabar bitynas išsiplėtė, o kartu su vyru Alvydu Onutė dar ūkininkauja, laiko karves, sėja javus.

Iš senelio mokėsi ir vos 23 metų bitininkas Edvardas Girnis iš Zaduojos kaimo. Jaunosios kartos bitininkas sugalvoja įvairių inovacijų, žinių semiasi ir internete.

O štai Greitosios pagalbos darbuotojas, dabar ūkininkas Robertas Klabys bičių priežiūros išmoko sugrįžęs iš tremties ir stebėdamas, kaip darbuojasi kaimynas Kostas Krasnovas.

Bičiuliški ryšiai

Gražu matyti, kad bitininkavimas stipriais saitais susieja ne tik vyrą su žmona, brolius ir seseris, senelius ir anūkus, tėvus ir vaikus, bet ir kaimynus, bendradarbius. Skaitydami knygą matysime, kiek daug tokių „komandų“ Sartų krašte, kurios dalijasi darbais bityne, talkininkauja, dovanoja avilius ar bičių šeimas, skolina inventorių. Ne be reikalo gražus lietuviškas žodis „bičiulis“ ar „bičiuolis“ kildinamas iš bičių – kitados bičiuliu vadintas žmogus, su kuriuo bendrai laikai bites.

Bičiulių kaimynyste džiaugiasi Dangiras Macijauskas iš Šaltamalkių kaimo bei Gražina ir Vytautas Kulikauskai iš Pimpių kaimo, Šlapių kaime draugiškai bitininkauja Jonas Grigėnas ir Rimas Vaitukaitis.

Rodos, bitininkų specialybės, profesijos, gyvenimo kelias tokie skirtingi – nuo melioratoriaus iki pedagogo, nuo greitosios pagalbos gydytojo iki elektriko, miškininkai, inžinieriai, melioratoriai… Meilė bitėms ir bitininkystės amatui „užkabina“ ir suvienija skirtingiausius žmones. Ir labai smagu pastebėti, kad dauguma jų dar ir kitais gebėjimais pasižymi – skaitydami knygą „Gyvenimas tarp bičių“ rasime garsų Dusetų aludarį Ramūną Čižą, keletą muzikantų, audėją, drožėją, poetą, visuomenininkų. Bitininkauti, pasirodo, galima net… Sartų saloje, kaip tai sėkmingai daro Vytautas Abarius.

Ko gero, kartu su meile bitėms nuo senų laikų iš kartos į kartą perduodami gerieji lietuvių tautos bruožai – darbštumas, atkaklumas, dosnumas, troškimas tobulėti ir veržlumas.

Tad turime kuo didžiuotis, džiaugtis, turime iš ko mokytis, o gal net ir „užsikrėsti“ meile bitėms, savo darbui, gyvenimui.

Indrė Klimkaitė