JUOKIAS DUONELĖ

Ant mano delno guli duonelė,

Ant mano delno juoda riekelė.

Ir verks duonelė, jei aš tingėsiu,

Jei aš tingėsiu – jos nemylėsiu.

Tinginio valgoma verkia duonelė.

Ant mano delno ji verkt negali.

Aš viską dirbsiu, ką tik mokėsiu.

Per visą dienelę šviesią.

Tegu tik juokias mano duonelė,

Tegu tik juokias juoda riekelė.

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienį maistą duoną. Įsigalėjus krikščionybei ši diena buvo sutapatinta su III a. vid. Katanijoje (Sicilijoje) gyvenusia kankine, po mirties šventąja paskelbta Agota.

Siekiant, jog dvi šventės vienoje būtų tinkamai paminėtos Sartų regioninio parko lankytojų centro autentiškame, arkiniais skliautais pasidabinusiame, buvusiame žydo Karabielniko malūno rūsyje (jame iki pat II-ojo pasaulinio karo buvo malami grūdai, taip pat veikė dyzelinis variklis, teikęs elektrą malūnui, o vakarais Dusetų miestui) 32 Kazimiero Būgos gimnazijos mokiniams, bendradarbiaujant su Šlyninkos malūnu, surengėme edukaciją „Duonos kelias“. Susitikimo metu moksleiviai sužinojo apie duonos kelią nuo grūdo iki malūno, nuo malūno iki stalo, dengto balta staltiese. Šlyninkos malūno šeimininkė Regina papasakojo apie duonos kepimo magiją ir sakralumą. Pasirodo, senovėje pirmajame kepamame kepaliuke visada buvo įspaudžiamas kryžiaus ženklas. Šeimoje šis kepalėlis buvo valgomas paskutinis. Tik jam baigiantis buvo rengiamasi naujam duonos kepimui. Vienas įdomiausių ir dabar siaučiant gripui aktualus faktas tai, jog prieš duonos kepimą vaikai palikdavo duonos kepalėlyje 3 pirštukų žymes. Taip manoma jie būdavo apsaugomi nuo lygų, nes duona puikus antibakterinis preparatas.

Šeimininkė Regina papasakojo, jog senovėje vyriausiajai dukrai būdavo atiduodama pluta, kad jaunuolė būtų graži, sveika, raudonais žandais ir greičiau vyrą susirastų.

Šlyninkos malūnininkas Stasys nuo savo gaspadinės pasakojimais nė kiek neatsiliko. Jis papasakojo, apie seniausią malimo prietaisą – girnas, atskleidė jų malimo principus, taip pat nurodė, kad laikui bėgant miltai buvo pradėti malti malūnais: pirma vėjo ir vandens, vėliau naudojant vidaus degimo variklius – elektra.

Pasak malūnininko miltų malimas galėdavo užtrukti labai ilgai. Kartais vyrai iš malūnų neretai grįždavo ne tik be miltų, bet ir visiškai prasilošę. Ir dėl to kaltindavo velnius, nes esą jų malūnuose knibždėte knibžda. Kažin ar Karabielniko malūne, kada gyveno velniai..?

Įdomybių kraitę papildė malūnininko pasakojimas apie jaunos pono darbininkės norą ištekėti. Pasirodo, ši turėjusi per 4 dienas sumalti girnomis 4 maišus grūdų. O jau tada, jei būtų leista tekėti. Tačiau mergina malė 4 dienas, malė savaitę, 2 mėnesius ir nieko jai nesigavo. Taigi, nusprendė mergina, jog ji dar per jauna tekėti ir pasiliko pas poną dirbti. Dirbo taip ir nesužinojusi, jog ponas ją apgavo. Pasirodo, įmaišius tarp išdžiovintų grudų menkai išdžiuvusių – girnos nemala. Grūdai tiesiog slysta tarp girnų ir darbo rezultatų nematyti.

Susitikimą su Šlyninkos malūno šeimininkais užbaigė viktorina: grūdų rūšių atpažinimas, mįslių įminimas, posakių užbaigimas. Po edukacijos ir daugiausiai atsakiusieji viktorinos metu, ir visi kiti buvo apdovanoti šviežia duona, drožėjo G. Kairio švilpukais ir galimybe pažaisti senoviniais žaislais. Visgi, už tokią šaunią edukaciją ir jau pasimiršusias pramogas Kaziemiero Būgos gimnazijos mokiniai turėjo pasižadėti pašventinti gautą duonelę Šv. Mišių metu ir pasidalinti ja su artimaisiais, kad šie būtų saugomi nuo ligų, gaisrų ir kitų nelaimių.

Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos

kultūrologė

Kristina Ivanovaitė

Nuotraukos iš Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos archyvo