Naujasis Šarūno Saukos kūrybos albumas pritrenkiantis ir įtaiga, ir svoriu

Lapkričio 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko albumo „Šarūnas Sauka“ pristatymas, kuriame dalyvavo dailininkas, Nacionalinės kultūros ir premijos laureatas, Zarasų garbės pilietis Šarūnas Sauka, albumo leidėjas Edmundas Armoška, albume esančių tekstų autoriai – Jūratė Baranova, Agnė Narušytė, Sigitas Parulskis, Monika Saukaitė, taip pat albumo sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė ir knygos dailininkė Ramunė Januševičiūtė.

„Tapytojas Šarūnas Sauka – toks žinomas menininkas, kad informacija apie jo albumo pristatymą buvo net šiek tiek blokuojama. Matyt buvo neramu, kad nuo žmonių gali lūžti salė, jei susirinks visi jo kūrybos gerbėjai“, – sakė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, pradėjusi renginį. Salė visgi buvo pilnutėlė, nes tapytojui Š. Saukai seniai nebereikia jokios reklamos. Į knygos pristatymą buvo nuvykęs ir būrelis dusetiškių menininkų.

„Stebėjau neeilinį reiškinį – Šarūnas Sauka, Nacionalinės kultūros ir premijos laureatas, finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos gavo tikrai ne mažiau kaip iš šešto karto. Visi ekspertai vieningai neduodavo pinigų ir po to aiškindavo, kad tiesiog Š. Sauka yra toks didelis menininkas, kad jam išskirti kažkokią nedidelę sumą yra tiesiog nekultūringa ir net nepadoru, dėl to visai geriau neskirti. Mes atkakliai beldėmės, norėdami, kad albumas būtų išleistas ne vien privačiomis lėšomis, bet kad prisidėtų ir Lietuvos kultūros taryba – tiesiog solidumo dėlei. Esam labai dėkingi, kad paskutiniame etape gavome pinigus, kuriuos pridėjome prie spausdinimo darbų.“ Jai pritarė ir albumo leidėjas, žinomas kolekcininkas Edmundas Armoška, pripažinęs, kad tai buvo iš tiesų ne finansų, o principo reikalas.

Pats kolekcininkas, kalbėdamas apie ilgose diskusijose ir ginčuose gimusį leidinį, priminė, kad tai jau antrasis jo vadovaujamo „Maldžio“ fondo išleistas šio kūrėjo albumas. E. Armoška pastebėjo, kad kaip tik trejų metų ir beveik aštuonių mėnesių prireikė sukurti knygai, kuri sveria tris kilogramus ir aštuonis šimtus gramų. „O jei kalbėtume ne tik apie albumo dydį ir svorį, tai reikia pripažinti, kad ir nervų čia daug prireikė. O to nervų sūkurio centre, žinoma, buvo pats Šarūnas, kuris, kai tik turėdavo laiko, tai ir grodavo pirmu smuiku“. Kolekcininkas suabejojo, kad galėtų atsirastų nauja komanda, kuri ryžtųsi išleisti dar vieną šio tapytojo albumą. Į tai iš karto replikavo Š. Sauka, klausdamas, ar taip jau sunku su juo yra bendrauti. „Su Šarūnu bendrauti malonu. Kai kada prie stalo arbatos galima išgerti. O visa kita yra nepaprastai įdomu…“, – diplomatiškai nutylėjo E. Armoška, pripažindamas, kad albumo rengėjams su juo gal buvo net sunkiau susitarti nei su Š. Sauka. Kolekcininkas sakė, kad jam malonu prisiminti, kad vienas pirmųjų pripažino, jog Š Sauka yra Lietuvos dailės genijus. Šiuo metu jo kolekcijoje – didžiausias Š. Saukos paveikslų rinkinys ir jis nuolat papildomas naujais darbais.

Solidžiame Š. Saukos kūrybos 583 psl. albume – ne tik daugybė menininko darbų reprodukcijų (nuo 1976 m. iki 2017 m.), bet ir nemažai dėmesio vertų tekstų. Pasak jo sudarytojos, dviejų tekstų autoriai – ypač mylimi ir vertinami Š. Saukos. Tai rašytojas Sigitas Parulskis ir filosofė Jūratė Baranova.

S. Parulskis, pristatęs save kaip prie paveikslų medituojančiu žiūrovu, kalbėjo: „Sunku man rašyti apie tą Šarūną, nes jis nelabai mėgsta, kai jo paveikslus aiškini ir dar aiškini kaip nors kvailai. Todėl lieka tik pasakoti, kaip jie tave veikia. Mano sumanymas buvo papasakoti, kokias emocijas jie man kelia, kaip reaguoju. Šarūno tapyba man tuo ir patinka, kad ji mane veikia. Žiūriu į paveikslus ir jie man kažką sako: arba provokuoja, arba nervina, arba jaudina. Kažką primena, kažką, kas man yra svarbu pačiam kaip žmogui. Todėl aš to šiuolaikinio meno nesuprantu, nes jis manęs nejaudina visiškai. Todėl aš apie jį ir nerašau. Ir nerašysiu, nes niekas manęs nekvies į šiuolaikinio meno albumą. O apie Šarūną rašyti man buvo ir siaubinga kančia, nes didelė atsakomybė. Kitas dalykas – ir labai įdomu. Aš net tokią knygą galėčiau parašyti apie Šarūno tapybą. Vien apie jo paveikslus… Na, toks yra šlykštus žodis – meditacija. Pavyzdžiui, „medituodamas ties Šarūno paveikslais“. Labai lengva rašyti apie jį, kai neturi atsakomybės ką nors pasakyti kaip mokslininkas arba menotyrininkas. Tokia prasme jo tapyba yra be galo įdomi ir jaudinanti.“ Savo pasisakymą rašytojas apibendrino pastebėjimu, kad „smagu turėti tokią knygą, kuri yra tarsi kelias, nuoroda į tikrą tapybą, nes jame nėra tos didybės, kaip drobėje.“

Menotyrininkė R. Rachlevičiūtė taip pat siūlė atkreipti dėmesį į tapytojo tekstus albume: „Šarūnas yra fantastiškai valdantis žodį ir negali jo skaityti ramiai, turi susiimti už pilvo iš juoko – tai yra taip ironiška ir saviironiška!“

Iš tiesų Š. Saukos komentarai ar įžvalgos albume intriguoja ir verčia grįžti prie jų ne vieną kartą. Tarkim, komentaras prie vieno žinomiausių jo paveikslų: „Paveiksle tūkstantmečiui aš lyg ir stengiausi atžmogint mūsų stabus. Verčiau juos draugaut su gyvais dusetiškiais ir gyvais nedusetiškiais, ir su visai netikusiom personom. Turi kai kada save palepinti – prisikurt mažų įdomumų dirbdamas. Buvo linksma pasignaibyt – tapyt Dusetų gydytoją už parankės su Smetona, karo lakūną melodramos aktoriaus veidu – prie pūkuotos pienės, padykusias mergytes su Būga ar kažkaip panašiai. Visi buvo žmonės kaip žmonės, su vienatve, santykių komplikacijom, pilvo pūtimu, abejonėm ir net su kažkokiom ydom. Iš tiesų tai ir Vaižgantas buvo žmogus, tik numiręs tapo Vaižgantu.“

Smagiu atradimu skaitytojams taps ne tik nematyti tapybos darbai, medžio skulptūros, piešiniai ant stiklo ar įdomūs tekstai, bet ir mažai žinoma Š. Saukos kūrybos sritis – fotografiniai paveikslai. Apie juos albume rašiusi žinoma menotyrininkė A. Narušytė prisipažino, kad pirmoji reakcija pamačius tas fotografijas buvo gana keista. Ji pajuto, kad turbūt negalėtų apie jas rašyti. Jai Š. Saukos tapyba buvo „tikrai toks šventas dalykas Lietuvos mene“ , kad jo posūkis į fotografiją kiek sutrikdė. „Reikėjo iš pradžių su ja susigyventi. Tai nėra ta fotografija, kuri man artima savaime. Mat į fotografiją aš kiek kitaip žiūriu. Tačiau pagunda buvo didelė – pasikalbėti su ta fotografija. O kol nerašai teksto, tol to ir nepadarai. Neužtenka vien tik žiūrėti, bent jau man. Todėl ir sutikau parašyti“.

Fotografinis spektaklis, pasak menotyrininkės, vyksta artimoje tikrovėje – Dusetose, su čia gyvenančias žmonėmis ir pačiu autoriumi. Kelias, miškas, prieblanda, balos – tradiciniai siurrealistiniai vaizdiniai. Vietinė, lietuviška tikrovė. Net ir Nepriklausomybės paminklas yra. Viskas pririšta prie kaimiškų, savų realijų. A. Narušytės manymu Š. Saukos fotografijas galima būtų lyginti su žinomo amerikiečių fotografo Gregory Crewdsono darbais, kuriuose iš realistinių situacijų ir personažų sukuriama pasąmoninė tikrovė.

Dar keletas naujojo albumo privalumų: vertingas labai išsamus chronologinis dailininko kūrybos katalogas ir įdomi asmeninių fotografijų kolekcija. R. Rachlevičiūtė džiaugėsi puikiais dailininko fotoportretais, sukurtais tokių fotomenininkų kaip Antanas Sutkus, Algimantas Aleksandravičius ar Ramūnas Danisevičius. Albumo sudarytoja taip pat dėkojo fotografui Vidmantui Ilčiukui, parengusiam reprodukcijas spaudai. Didžiąją tapybos darbų dalį fotografavo Antanas Juškėnas ir Arūnas Baltėnas. Jie ne kartą važiavo į Dusetas fotografuoti Š. Saukos tapybos darbų. „Atrodo jau pabaigta, ir vėl sužinom, kad Šarūnas dar kelis naujus paveikslus nutapė, vėl reikia važiuoti“, – pasakojo R. Rachlevičiūtė.

Konferencijos pabaigoje Š. Sauka visus pakvietė į Nacionalinės galerijos kavinę, kur visiems norintiems pasirašė savo kūrybos albume.

 

Parengė Vilija Visockienė