Tėvas Egidijus – dažnas svečias Dusetose. Tačiau Martyno kelias pas Tiberiados brolius yra netikėtai nuostabus. Baigęs universitetines studijas, įgijęs vadybininko profesiją, puikus sportininkas, ryžosi vieneriems metams sujungti savo gyvenimą su vienuolyno broliais. Atviras ir nuoširdus vaikinas pasidalino savo patirtimi jau pragyvenęs Baltriškėse tris mėnesius. Martynas pasidžiaugė, kad jam patinka būti tarp tikėjimo brolių, jausti jų rūpestį, dalintis kasdieniniais darbais, bendromis maldomis ir jausti savyje pokyčius, vertinant gyvenimo sunkumus, ieškant savyje tų vertybių, kurios skleidžiasi ir įgauna sparnus tikėjimo gelmėje. Martynas brangina šią patirtį, nejaučia atskirties, sulaukia tėvų ir artimųjų apsilankymų, nes jų šeimoje yra 7 vaikai. Martynas džiaugiasi ir susitikimais su atvykstančiais į Baltriškes jaunais žmonėmis ir kelionėmis į įvairias Lietuvos vietas.
Tėvas Egidijus pasveikino visus susirinkusius su artėjančiomis Šv. Kalėdomis. Šis šiltas, dvasingas, visada besišypsantys vienuolis pastebėjo, kad Šv. Kalėdos visam krikščioniškajam pasauliui yra šviesos, vilties ir dvasinio atgimimo šventė. Ypatingai jis pabrėžė vilties reikšmę žmonių gyvenimuose. Tėvas Egidijus kalbėjo, kad viltis yra ne vien tikėjimas, kad Jėzaus Kristaus pažadai bus ištesėti ir tikintieji iš jo rankų gaus Amžinąjį gyvenimą. Tėvas Egidijus mums priminė, kad viltis turi būti praktikuojama ir puoselėjama gyvenant ir tikintis, kad neišvengiamai nutiks kas nors gero, kad viltis yra viena iš kertinių tikėjimo vertybių, nes ji yra namas ant uolos, ant kurios pastatytas tikėjimo stebuklas. Prasmingai nuskambėjo tėvo Egidijaus žodžiai, kad Dievas mus sukūrė iš meilės, kad ir mes tęsiame žmonių dauginimą žemėje iš meilės, ir kad mūsų meilė Dievui turi būti besąlygiška.
Labai svarbu, kalbėjo tėvas Egidijus mokėti melstis. Žmogus maldoje neturi vien tik prašyti Dievo pagalbos, Jo malonių, bet turi įprasti dėkoti ir šlovinti Aukščiausiajį už tai, kad Jis yra, kad Jo siunčiami gyvenimo nepritekliai ir vargai yra tarsi išbandymas žmogui, tarsi žmogaus kantrybės matas, tampantis galimybe tuose išbandymuose atrasti Dievą.. Žmogus turi išmokti dėkoti Dievui už save, už kitus, už tai kas sekasi gyvenime ir net už tai, kada nesiseka.
Prasidėjo popiežiaus Pranciškaus paskelbti Gailestingumo metai. Kalbėdamas apie didžiąsias šių Gailestingumo metų dovanas, tėvas Egidijus priminė mums, kad turime iš naujo atrasti gailestingumo darbus kūnui – išalkusį pavalgydinti, nuogą aprengti, ligonį slaugyti, mirusį palaidoti., ir sielai – nemokančius pamokyti, abejojantiems patarti, nuliūdusius paguosti, pikta darančius sudrausti. Gailestingumas gludi atlaidume, supratime ir viltyje, kurią turime skleisti liudydami savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.
Tėvas Egidijus prisilietė ir prie dvasinės savišvietos klausimų. Jis priminė, kad labai svarbu skaityti Evangeliją, kuri turėtų mums tapti didžiąja viltimi, o ne instrukcija.
Gražiausiu ir prasmingiausiu Šv. Kalėdų laukimo momentu tėvas Egidijus pagarsino Atgailos ir Susitaikymo sakramentą, ir pakvietė dusetiškius nuolankiai priimti šią didžiąją Jėzaus dovaną.
Dvasingas pokalbis tęsėsi ir pakvietus svečius prie adventinių patiekalų stalo. Mieli svečiai pasidžiaugė šiltu priėmimu, skaniais valgiais ir susitikime dalyvavusių žmonių norais sužinoti ir išsiaiškinti religinių apeigų prasmę, maldos, atgailos ir gailestingumo įtaką tikėjimo stiprinimui. Buvo įdomu sužinoti ir apie Tiberiados bendruomenės brolių kasdienybę, apie jų pasirinkimą gyventi maldoje , Dievo šviesoje ir nuolatiniame kvietime MALDOS BENDRYSTEI.
Marija VARENBERGIENĖ
Nuotraukos Vandos Stepanavičienės
