„Sadūnams“ – 20!

Tikriausiai mažai Lietuvoje tėra žmonių, negirdėjusių smagių kapelos „Sadūnai“ dainų. Jos nuolat skamba per radiją ir televiziją, festivaliuose ir šventėse. Per du gyvavimo dešimtmečius ši kantri stiliaus muzikos kapela pelnė įvairiausių apdovanojimų: 2012 m. jai atiteko Lietuvos liaudies kultūros centro ,,Aukso paukštės” nominacija kaip geriausiai Lietuvos tradicinei kapelai; tais pačiais metais įteikta Zarasų rajono savivaldybės kultūros ir meno premija; du kartus absoliuti nugalėtoja televizijos laidoje „Duokim garo“; 2006 m. – LTV projekto „Gero ūpo” nugalėtoja. Viena didžiausių Lietuvoje žiemos šventė „Sartai” pradedama „Sadūnų” atliekamu himnu „Unt Sartų”.

1997 m. įkurta kaimo kapela neturėjo pavadinimo, o pasiūlymų buvo įvairių: „Dobilėlis penkialapis“, „Sadūna“. Kadangi kolektyvo vadovas kilęs iš Sadūnų, bendru sutarimu ir kapela buvo taip pavadinta. Juolab kad kolektyvui vis dažniau pasirodant su koncertine programa kituose rajonuose, žiūrovai jį „pakrikštijo“ kapela iš Sadūnų.

„Sadūnai“ neseniai atšventė 20 metų jubiliejų ir ta proga surengė trankiai nuskambėjusį koncertą Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje. Per porą savaičių „ištirpę“ bilietai, sausakimša žiūrovų salė akivaizdžiai parodė – ši šaunių vyriokų grupė per 20 metų neprarado parako ir ateityje tikrai pateiks dar ne vieną malonią muzikinę staigmeną.

Skaitytojų dėmesiui – nuotaikingas interviu su kapelos „Sadūnai“ vadovu Ramūnu Lisinsku.

Priminkite, kokia buvo pati pradžia…

Pradžia buvo labai paprasta – kadangi dirbau Sadūnų kultūros namuose, tai buvo reikalingas kolektyvas. Išgirdęs kažkur grojant Petrą su armonika, pasikviečiau pas save, po to prisijungė jo sūnūs – Giedrius, kuris dabar groja būgnu, ir Aurelijus, grojęs kontrabosu. Vėliau prisijungė ir Gintaras Andrijauskas.

Kai Aurelijus išėjo ten, iš kur negrįžtama, pasikvietėme Vytautą Sabakonį iš „pa Utenas“, kad grotų bosu. Per 20 metų grupės sudėtis keitėsi keletą kartų.

Kokie ryškiausi pasiekimai, laimėjimai per 20 metų?

Pats ryškiausias pasiekimas, kad mes tiek ilgai grojam ir norim groti toliau. Norim tobulėti ir stebinti savo gerbėjus. Pasiekimų būta visokių. Na, bet viešnagė Australijoje buvo kone didžiausias įspūdis, kurį dabar prisimename kaip sapną. Australijos lietuvių bendruomenė pakvietė mus į sporto ir šokių šventę, ten mes akomponavome šokių kolektyvams ir dar turėjome keturis savo solinius koncertus.

Ar dažnai vyksta ginčai dėl repertuaro? Kaip pasirenkate dainas? Kas kuria muziką, tekstus?

Ginčai pas mus vyksta ištisai. Tiesa, dėl repertuaro daugmaž sutariame, dėl dainų kartais tenka pakovoti, bet jau dėl aprangos, tai patikėkit! Muziką kuriam kas tik galim. Daug prikuria Gintaras – „Jeigu būč žinojys“, Hakerių polka“ ir daug kitų jo kūrinių yra. Petras keletą yra sukūręs. Neseniai studijoje įrašėme naują jo dainą „Su lietum“, tikimės, visiems patiks. Esu aš vieną sukūręs. Mėgstam pagroti buvusios savo grupės „Šulnys“ kūrinių. Labai faina prisiminti apie „Šulnio“ gastroles. Ypač buvo liuks per kantri muzikos festivalį „Šerifo atostogos“, ten dalyvavo tokios grupės kaip ”Crazy crow“, „Jonis“, „Maksas ir kompanija“, „Gol vaks“ ir kitos.

Jubiliejinis koncertas Dusetose parodė, kad „Sadūnų“ populiarumas nė kiek nesumažėjęs. Kas padeda išsilaikyti tokiame aukštame lygyje?

Nežinau. Gal bemiegės naktys, ir jau žilė ant galvos, ir vaistų saujos. Bet gera, kai dar kažkas tave myli ir vertina.

Per gastroles būta visokių smagių, anekdotiškų ir gal liūdnų įvykių – kokie ryškiausiai įstrigę atmintyje?

Na, Aurelijus kažkada prasilenkdamas su „fūra“ pametė kontrabosą, kurį tiesiog nupūtė – jis buvo pririštas ant automobilio stogo. Kažkada vos nepametėm automobilio dujų bako, kuris atsikabino ir tįsėsi asfaltu laikydamasis ant vieno vamzdelio, per kurį tiekiamos dujos automobiliui. Automobilis neužgeso, bet buvo daug išgąsčio ir „žvengo“. O liūdnus tai kas gi nori prisiminti… Norisi gi tik juoktis. Visko būta per tiek metų .Tapom kaip šeima, kurioje būna ir barnių, bet yra ir daug juoko.

Gal dabar koncertuojate mažiau, labiau renkatės, kur važiuoti?

Nelabai renkamės – kur kviečia, ten ir važiuojam. Šiuo metu aš norėčiau daugiau dėmesio skirti kūrybai. Naujos dainos, videoklipai ir t. t.

Mes mielai bendradarbiaujame su kitais kolektyvais, atlikėjais. Mūsų geri draugai yra ansambliai „Jonis“, „Kitava“, „Laimas muzikanti“ iš Latvijos. Kasmet vykstame į jų organizuojamą festivalį Šiauliuose „Unt rubežiaus“. Glaudūs ryšiai mus sieja su rokiškėnų humoro grupe „Ambrozija“. Bendra programa gimė netikėtai. Sulaukėme „Ambrozijos“ pasiūlymo aprengti eksperimentinį projektą, ir mums pavyko. Jau buvo surengti keli koncertai. Manome, kad jie buvo labai sėkmingi.

 

Kolektyvo nariai gyvena ne viename mieste – kaip pavyksta suderinti repeticijų laiką, ar dažnai susitinkate?

Manau, tegul ir lieka neatsakyta, kaip mes viską suderinam ir spėjam. Juk žiūrovas mato tik galutinį rezultatą…

Koncertuojate ir užsienyje – kaip priima tenykščiai klausytojai? Kur buvote nukeliavę?

Aplankyta daug užsienio šalių: Italija, Vokietija, Vengrija, Belgija, Lenkija, Čekija, Slovėnija, Portugalija, Šveicarija, Austrija, Latvija, Baltarusija. Tenykščiai priima labai gerai. Jau tris kartus esame buvę Vokietijoje, Hiutenfeldo Vasario 16-osios gimnazijoje. Ten ir mus labai mielai priima, ir mes su dideliu džiaugsmu vis nukankame – tai skrendam, tai važiuojam. Kaip jau minėjau, buvome labai išmylėti ir daug pamatėme Australijoje. Ten koncertavome keliuose miestuose – Melburne, sostinėje Kanberoje, Sidnėjuje, Adelaidėje, iš kur kilusi grupė AC/DC. Mūsų viešnagė Australijoje sutapo su Šv. Kalėdomis, tuo metu buvo 45 laipsniai karščio! Maudėmės jūroje, valgėme tradicinius patiekalus „fisch and chips“, ir net kengūrienos ragavom. Matėme ir koalas, ir kengūras, o rytais atsikėlus prie pat nosies čirkšdavo didžiausios pasipūtusios papūgos.

Kiek yra išleista CD albumų?

Esame išleidę tris CD albumus – „Griež armonika vakarą tylų”, „Ups dralala“, ,,Duodam trunksmą” ir vieną 2 kilometrų juostą (juokauju).O dabar bręsta dar vienas albumas, nežinia, kokiam pavidale jis gims.

Kokia jūsų nuomonė apie šiandieninį muzikinį pasaulį – kokybė kyla, išlieka ta pati, ar prastėja?

Aš galvoju, kad kokybė neprastėja, nes paimkim kad ir tūlą „fonogramščiką“ (žmogus, koncertuojantis su USB laikmena ar panašiai) – tai jų įrašai gi visai kokybiški, bet yra sugedęs klausytojų skonis, nes per tv ir radiją per prievartą kišamas ir stumiamas šlamštas. Todėl yra liūdna. Bet yra ir gražių projektų, kurie stebina savo išmone, gyvumu, originalumu. Na, man patinka, pvz., žiūrėti scenoje į dainuojantį muzikantą, kai ir grupė pritaria (būgnai, gitaros, klavišai, perkusija, armonika ir t. t.) Nepykit, bet negaliu žiūrėti į „nuogus“ atlikėjus su „flešiukais“ („nuogi“ tai be grupės).

Kokio stiliaus muzikos dar mėgstate klausytis?

Asmeniškai aš klausausi ir šiuolaikinių lietuviškų ne popso atlikėjų, patinka avangardas, patinka ir lengvas džiazas. Folk muzikos, deja, klausau mažiausiai. Vytautas, žinau, yra tikras džiazmenas, kas atrodytų paradoksalu. Gintaras, tikrai žinau, mėgsta folk muziką, bet ir jis kartais paklauso visko. Petras mašinoje klausosi radijo stoties „Pūkas“. Na, žodžiu, mes vieni apie kitus žinome nemažai.

Kokie planai ateičiai? Ar „Sadūnai“ išliks tokie patys, ar kažkas keisis?

Vieni dalykai pastovūs, kiti keičiasi. Nežinau, kaip bus. Gal bus koks 180 laipsniu posūkis, nes mėgstu eksperimentuoti. Yra visokių pamąstymų ir minčių.

Kaip praėjo jubiliejus Dusetose?

Viskas praėjo labai gerai! Kaip suplanavom, taip ir buvo, gal net daug geriau. Esame labai dėkingi visiems kurie prisidėjo prie mūsų šventės – grupėms „Tabasco“, „Kitava“, „Siaudelei“ ir super vedėjams Giedriui Viduoliui ir Jonui Buziliauskui, kurie žiūrovus nujuokino iki ašarų. Didelis ačiū visiems rėmėjams, kurie parėmė mūsų sumanymą, ačiū visiems klausytojams!

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės