Apie „gražiąją epochą“, Mėlynių princesę, Čiobrelių kavalierių

Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Share on Tumblr0Email this to someone

2017 m. rugsėjo 12 d. Dusetų K. Būgos bibliotekoje lankėsi rašytoja Gintarė Adomaitytė. Čia ji susitiko su jaunaisiais skaitytojais, atskubėjusiais į literatūrinį susitikimą tiesiai iš pamokų. Renginį pradėjusi vaikų skyriaus bibliotekininkė Vanda Stepanavičienė pristatė Lietuvos kultūros Tarybos remiamą programą: „Kiekvienais metais Dusetų K.Būgos bibliotekoje vykdoma edukacinė skaitymo skatinimo programa „Vasarą skaitome kitaip 5“. Šiemet užsiėmimai vyko pačiu gražiausiu ir šilčiausiu metu – liepos-rugpjūčio mėnesiais, atostogų metu. Programoje didesnį dėmesį skyrėme rašytojos Astridos Lindgren sukurtiems personažams, kadangi 2017 m. minimos jos 110 – osios gimimo metinės. Galime džiaugtis ir didžiuotis savo gamta, Sartų ežeru, išpuoselėta pakrante, kurioje ne kartą rengėme užsiėmimus įvairiomis temomis. Patys aktyviausi, daugiausiai dėmesio ir laiko šiai programai skyrę buvo darželio „Sartukas“ vaikučiai ir jų auklėtojos. Daug kartų susitikome Sartų ežero pakrantėje ir sutūpę ant kvepiančios vasara žolytės skaitėme A.Lindgren knygą „Ar pažįsti Pepę Ilgakojinę?“. Kito užsiėmimo metu, pasitelkę įvairias dekoravimo ir piešimo priemones, iliustravome knygos herojus. Minint gamtininko Ričardo Kazlausko 90-ąsias gimimo metines, grožėjomės mus supančia gamta, kitomis akimis pažvelgėme į aplink mus kiekvieną dieną zujančius vabzdžius, čirškiančius paukštelius, skaitėme knygą „Lietuvos gamta“, iš arti susipažinome su drugeliais, kregždutėmis, tyloje stebėjome jų rūpesčius, atradome daugybę kasdienoje nepastebimų augalėlių, vaistažolių, gėlyčių. Dar per kitą užsiėmimą, pasiėmę pluoštą knygų, vėl išsiruošėme lauką. Fiksavome šiltas emocijas fotografijose tema „Mano vasaros knyga“. Nestigo ir sportinio azarto. Programoje „Mergaitės ir berniukai: kas daugiau“ susirungė berniukai ir mergaitės. Kruopštesnės pasirodė esančios mergaitės, kurios ir perskaitė daugiau. Dėkingi esam prie programos prisidėjusioms darželio auklėtojoms, K. Būgos gimnazijos mokytojoms, kurios negailėdamos savo laiko sėkmingai įsijungė į programos puoselėjimą. Su technologijų mokytoja Svetlana Raugiene buvo organizuotos kūrybinės dirbtuvės vaikams, kuriose jie gamino žibintus iš popieriaus ir plastiko. Programoje dalyvavę vaikai per du mėnesius perskaitė 62 knygas. Daugiausia knygų perskaitė Aida Novatorovaitė – 16 (7kl.), ir Augustas Legenis – 9 (2kl.)“

Iš šios ataskaitos sužinojome, kad knygos Dusetose mylimos ir skaitomos. Būtent apie meilę knygai viso susitikimo metu kalbėjo ir rašytoja G. Adomaitytė. Pirmiausiai ji pristatė savo parašytas knygas – jau 16 jų, storesnių ir plonyčių, puošnių ir kuklesnių, rikiuojasi lentynoje!

Rašytojos kūrybinio kelio pradžia buvo neįprasta – tėvai už nusižengimus bausdavo neleisdami skaityti. Šiuolaikiniams vaikams tokia bausmė tikriausiai būtų kaip dovana, o Gintarė, kaip ji prisimena, labai kentėdavo, negalėdama atsidurti savo mylimų herojų pasaulyje. Kad nebūtų taip liūdna ir ilgu, ji pati ėmė kurti pasakas, siužetus joms atradusi… debesyse. Juk tereikia pakelti akis į dangų ir fantazija pasileidžia šuoliais! Ne veltui pirmoji rašytojos knyga „Debesėlis ieško vardo“ ir pasakoja apie stebuklingą debesų gyvenimą. Na, o pačios rašytojos mylimiausios istorijos – „Laumžirgių namai“ ir „Paklydusi pasaka“.

G. Adomaitytės knygos vaikams pilnos pačių netikėčiausių metaforų, simbolių, poezijos. Jau vien kaip „skaniai“ skamba veikėjų vardai – Mėlynių princesė, Čiobrelių kavalierius, Žemuogių karalienė ir Aviečių grafienė, Jeronimas su Pelargonija, mergaitė Lijundra ir kiti. Istorijos vaikams ir ne tik jiems labai šiltos, žmoniškuosius jausmus atskleidžiančios paprastai ir kartu labai subtiliai.

Rašytoja pripažino, kad daug smagiau rašyti vaikams, nes čia galima savęs nestabdyti, daugiau erdvės fantazijai, vaizduotei. O sovietų laikais tai dar buvo ir puiki priebėga nuo prievartinio marazmų rašymo – pasislepi pasakoje ir niekas neapkaltins socrealizmo dvasios stoka. Ir dar yra viena priežastis rašyti pasakas – jas rašytojai dažnai rašo savo vidiniam vaikui.

Viename interviu G. Adomaitytė, paklausta, ką veikianti mokyklose, atsakė: „Bandau kalbėtis. Ne apie save: gimiau, augau – kam tai svarbu? Kalbuosi apie knygas, kurios man rūpėjo kadaise, rūpi dabar. Įvairiausias, keisčiausias, rečiausias knygas. Prašau organizatorių, kad išgelbėtų mane nuo didelių salių. Kuo mažiau klausančių, tuo geriau. Trilogija „Sparnuotos iškabos“, „Gražuolės vaikai“, „Už sidabro kalnų“ – tai pasakojimai ne tik apie žinomus rašytojus. Kai kurie mano pasirinktieji jau nebėra nei žinomi, nei įdomūs arba rūpi – deja, deja – tik siauram ratui: Januszas Korczakas ir Michaelis Ende; Aleksandras Grinas ir Viktoras Dragunskis; Pranas Mašiotas ir jo mokinė Bronė Buivydaitė; Pamela Travers ir Eleanor Farjeon – kas apie jų gyvenimus iš tiesų ką girdėjo?“

Tad apie šiuos ir kitus „gražiosios epochos“ (paskutiniai XIX a. dešimtmečiai ir laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje) rašytojus G. Adomaitytė pasakojo jauniesiems klausytojams, kurie ne tik įdėmiai klausėsi, bet ir drąsiai uždavinėjo įdomius klausimus, nebūtinai susijusius su literatūra, pavyzdžiui, kaip ir kur krito paskutinis Lietuvos tauras ar kam debesėliui reikalingas vardas?

Papasakojo rašytoja ir apie savo keliones, kurios dažniausiai būna spontaniškos – taip aplankyta Selmos Lagerlöf gimtinė Švedijoje ar pasisukiota Suomijoje, Tove Jansson žemėse. Svajonėse – kitos šalys, gal net Šiaurės ašigalis… Gintarė – tikra klajūnė. Ar plaukdama baidare, ar važiuodama autobusu, ar tiesiog eidama pėstute – visuose keliavimo būduose ji atranda didelio smagumo ir įkvėpimo. Gal užtat pati nevairuoja automobilio – jis atimtų netikėtų nuotykių džiugesį. Apie įvairiausias klajones pasakoja rašytojos esė rinkinys „Vandenės užrašai“.

Paklausta, ką šiuo metu rašo, G. Adomaitytė prasitarė, kad šiuo metu ant darbo stalo guli rankraštis apie… Lietuvos jojamuosius žirgus. Tai žirgų augintojų asociacijos specialus užsakymas, bet rašytoja sako, kad ši tema ne tik nenuobodi, bet labai įdomi, juk žirgas – vienas mylimiausių jos gyvūnų.

Vaikams jau išsiskirsčius, energijos ir iškalbos nestokojanti rašytoja pripažino, kad susitikimai su jaunaisiais klausytojais gerokai „išsunkia“. O kas padeda atgauti ramybę, suteikia įkvėpimo naujiems kūriniams? „Dalijame savo gyvenimus tarp sostinės ir Ignalinos, kitaip tariant, įsikūrėme pačioje natūros – kultūros kryžkelėje ir nė kartelio dėl to nesigailėjome. Stiprybės, įkvėpimo teikia Vilniaus filharmonija ir visa tai, kas joje vyksta – pradedant, žinoma, koncertais ir baigiant bendravimu su ten atėjusiais žmonėmis. Knygos, kurias godžiai skaitau – kuo įvairiausios knygos. Prisiminimai apie tėvus – Živilę ir Antaną, močiutę Oną – tiek daug man davusius, taip dėl manęs besistengusius. Esu knygnešio Augustino Baranausko provaikaitė – ir tai mano stiprybė, gal atrama. Svarbūs žmonės, su kuriais draugauju; svarbiausias tas, su kuriuo dalijamės viskuo – Vilniumi, Ignalina, knygomis, duona, norais, idėjomis…“

Tą rugsėjo popietę G. Adomaitytės laukė dar vienas susitikimas, su Salako moksleiviais. Vėliau – su kitų kaimų, miestelių, miestų vaikais. Smalsiais, vis dar skaitančiais popierines knygas, mokančiais svajoti, klausytis ir išgirsti paklydusias istorijas, atskriejančias iš Vėjų miesto ar Laumžirgių namų…

 

Gintarė Adomaitytė (g. 1957 m.) – žurnalistė, prozininkė, eseistė, vaikų literatūros tyrinėtoja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1975 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, 1980 m. – Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę. 2001 m. rašytojos apysaka „Laumžirgių namai“ buvo pripažinta geriausia metų knyga paaugliams. 2003 m. už pasakas apdovanota Vytauto Tamulaičio premija, 2004 m. – Vaižganto premija už knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“. 2006 m. G. Adomaitytės knyga „Gražuolės vaikai“ pripažinta reikšmingiausia vaikų literatūros tyrinėjimų bei sklaidos knyga, 2007 m. Gintarei paskirta Kultūros ministerijos premija už nuopelnus skaitymo skatinimui. 2008 m. rašytoja buvo apdovanota Švietimo ministerijos Vaikų literatūros premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą. 2013 m. knyga ,,Už sidabro kalnų (pasakojimai apie rašytojus)“ pelnė Vinco Aurylos premiją.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės