Kadišas Lietuvos medinėms sinagogoms

Kovo 15 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerija surengė išskirtinį parodos „Kadišas medinėms Lietuvos sinagogoms“ atidarymą, sutraukusį didžiulį būrį žiūrovų ne tik iš Dusetų, Zarasų miesto, bet ir aplinkinių rajonų. Parodos atidaryme dalyvavo ir savo mintimis apie materialųjį bei dvasinį paveldą dalijosi Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, Zarasų mero patarėjas Vilhelminas Kuzmickas.

Fotografijų parodą pristatė ir apie ją plačiai papasakojo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktoriai Daumantas Todesas ir Eugenijus Bunka. Parodos idėjos autorius bei kuratorius D. Todesas, pacitavęs išsigelbėjusio Vilniaus geto žydo žodžius: „Labai svarbu, kad pasaulis žinotų ne tik kaip mes žuvome, bet ir kaip mes gyvenome“, pasakojo susirinkusiems apie išlikusias 16 medinių sinagogų (visoje Europoje, skaičiuojant ir Lietuvos, jų tėra tik dvi dešimtys), būtinybę jas išsaugoti kaip unikalų Lietuvos valstybės istorijos ir medinės architektūros paveldą.

Lietuvos-Lenkijos Respublikoje medinės sinagogos pradėtos statyti XVI amžiuje. Medis buvo ne tik pigesnė ir parankesnė medžiaga – anuomet žydų bendruomenės sinagogų statybai dažniau rinkdavosi medį dar ir todėl, kad tuometinė valdžia nenoriai išduodavo leidimus mūrinėms sinagogoms statyti. Deja, medis – trapi ir neilgaamžė medžiaga. Žydų maldos namai būdavo įrengiami, atsižvelgiant į įvairius reikalavimus. Sinagogos negalėjo būti aukštesnės už krikščionių šventoves bei panašios į jas, turėjo būti nutolusios nuo jų tam tikrais atstumais, neišsiskirti iš aplinkos. Sinagogos buvo skirstomos pagal sezoną (vasarinės ir žieminės), priklausomybę tam tikram luomui (pirklių, atsargos karių, darbininkų) ar profesijai (siuvėjų, batsiuvių, muzikantų). Specifines pastatų formas sąlygojo reikalavimai, būdingi Rytų šventykloms: dalijimai į vyrų ir moterų puses, Šventojo Rašto skaitymo (bimos) ir laikymo vietas.

Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas fotografuoti medines sinagogas ir rinkti apie jas medžiagą pradėjo dar 2007 m. Nuo tada nugriuvo dvi medinės sinagogos, tačiau yra ir gerų pokyčių – restauruotos arba laukia restauracijos keletas sinagogų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą. Kruopščiai atkurtoje Pakruojo sinagogoje vyksta aktyvi kultūrinė veikla – parodos, koncertai, susitikimai. Iki mūsų dienų išlikusi pati seniausia medinė sinagoga stūkso Pakruojyje. Ji priskiriama vertingiausioms išlikusioms medinėms sinagogoms. Paroda „Kadišas medinėms Lietuvos sinagogoms“ 2012-2017 m. pristatyta Lietuvoje, Lenkijoje, Izraelyje, Švedijoje, Rusijoje. Parodos pavadinimas – simboliškas. Kadišas – tai malda už mirusiuosius. Visos šios sinagogos mirusios – jose jau niekada niekas nesimels, tačiau norėtųsi, kad jos išliktų bent jau kaip unikalaus Lietuvos žydų paveldo vertybė. Neužsimerkti, bet saugoti šią Lietuvos, o tuo pačiu ir visos Rytų Europos žydų kultūros atminties dalį kviečia ši paroda, lyg giedodama kadišą – atminimo maldą (hebr. kadish – Dievo šventumo teigimas) Lietuvos medinėms sinagogoms.

Su žydų kulinariniu paveldu supažindino sociologė – antropologė, edukologė, gidė po žydišką Vilnių, Izraelio ir Rytų Europos žydų virtuvės žinovė Laurina Todesaitė. Ji papasakojo apie žydų buitį ir apeigas, pamokė maldų, kurias susirinkusieji vieningai sukalbėjo vadovaujant Laurinai. Visiems, o ypač vaikams buvo labai įdomu ne tik sužinoti, kaip ruošiami tradiciniai žydų valgiai, bet ir visų jų paragauti. Ypatingo dėmesio sulaukė avinžirnių humusas, vermišelių kugelis, keptos silkės sumuštiniai ir, be abejo, macai. Na, o pirmiausiai nuo stalo išnyko gardutėlis medaus pyragas. Tradicinėje žydų virtuvėje griežtai laikomasi košerinio maisto gaminimo taisyklių. Viename recepte nemaišomi mėsa ir pieno produktai, nevartojamos jūrų gėrybės. Anot žydų, valgymas – tarnavimo Dievui veiksmas. Žmogus gyvena ne tam, kad valgytų, bet valgo tam, kad gyventų pagal Dievo įstatymus. Kiekvienas patiekalas, ypač šventinis, turi savo simbolinę prasmę, siekiančią biblinius laikus. Bendros istorijos vingiuose žydų ir lietuvių virtuvės bei patiekalai susiliejo. Blyneliai su varške, kugelis, bulviniai blynai, netikras zuikis, barščių sriuba, šaltibarščiai, balandėliai, medaus tortas – tai patiekalai, kuriuos lietuviams „padovanojo“ žydai. Atkeliavę į Lietuvą nuo Ispanijos per Austriją, Vokietiją, Lenkiją, žydai atsinešė savų tradicijų. Atsidūrę mūsų realybėje, kur ilgos žiemos ir trumpos vasaros, jie savo virtuvę adaptavo prie vietinių sąlygų.

Atidarydamas parodą Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas pristatė renginio iniciatorę, Dusetų žydų atminimo saugotoją Mariją Varenbergienę. Ši Dusetų šviesuolė nenuilsdama generuoja naujas idėjas, aktyviai rūpinasi gimtojo krašto istorijos atmintimi, jos įamžinimu ir sklaida ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse erdvėse.

Gerb. Marija, kaip Jums kilo mintis surengti šį renginį?

Šiais metais švenčiame Lietuvos 100 metų jubiliejų. Dusetose vyko gražūs renginiai šiam jubiliejui pažymėti. Buvo prisiminti svarbiausi istoriniai įvykiai, pagerbti Nepriklausomybės akto signatarai, Lietuvos savanoriai. Man labai norėjosi, kad dusetiškiai prisimintų ir kitą dalelę Dusetų istorinės praeities. Kokios buvo Dusetos prieš 100 metų? Kiek gyventojų gyveno Dusetose? Turiu neseniai išleistą vaizdinę – informacinę medžiagą, kurią sudarė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Tai bukletas, kuriame išspausdintas žemėlapis „LIETUVOS ŽYDŲ GYVENAMI MIESTAI IR MIESTELIAI XIX a. pabaigoje“ ir lentelė „ŽYDŲ SKAIČIUS LIETUVOS GYVENVIETĖSE XIX a. pabaigoje.

Taigi ši informacija atspindi truputį ankstesnį laikotarpį nei buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė 1918 metų vasario 16 dieną. Šiuo (dokumente minimu) laikotarpiu Dusetose gyveno 1278 gyventojai, jų tarpe – 1158 žydai, arba 90,6 procento visų gyventojų.

Įdomiai parašyta Saros Veiss – Slep, kilusios iš Dusetų, knyga „Buvo Lietuvoje miestelis“. Knyga patalpinta internete, anglų kalba, tačiau yra labai neblogas google vertimas.

Dusetose veikė daug žydų parduotuvių, amatininkų dirbtuvių, malūnai, mokyklos, žydų bankas. Dusetų seniūnija rūpestingai prižiūri senąsias žydų kapines, rengiasi pažymėti buvusį žydų getą Užtiltėje. Stovėjo ir dvi medinės sinagogos. Šiuo metu nei vienos jau nebėra. Dusetų žydus mena tik miesto centre pastatyti žydų namai, ir Dusetų sinagogos vietoje pastatytas nedidelis paminklas Dusetų žydams atminti.

Gausi žydų bendruomenė Dusetose – tai taip pat dalis mūsų miesto istorijos, kuri tragiškai pasibaigė Krakynės miške (dabar Degučių seniūnija) 1941 metų rugpjūčio 26 dieną. Tą dieną buvo nužudyti visi Dusetų žydai.

Paroda „Kadišas Lietuvos medinėms sinagogoms“, sulaukusi didžiulio susidomėjimo, manau, padės žmonėms prisiminti Lietuvos ir Dusetų žydus, pamatyti, kokioje apgailėtinoje padėtyje šiuo metu yra dalis medinių sinagogų Lietuvoje. Parodos puošmena tapo L. Todesaitės pristatyta žydų kulinarinio paveldo degustacija. Labai tikėjausi, kad pamatysime ir architekto Aurimo Širvio, pasitelkusio modernią technologiją, paveiksluose atkurtas ir abi Dusetose veikusias medines sinagogas, bet ši paroda nukelta vėlesniam laikotarpiui.

Nuoširdžiausiai dėkoju fondo direktoriams Daumantui Todesui, Eugenijui Bunkai, tarptautinių projektų įgyvendintojai Laurinai ir Alvydui Stauskui, Rimai Simanavičienei ir kitiems darbuotojams už rūpesčius ir darbus atliktus rengiant tokį, pirmutinį Dusetų krašte, renginį.“

Vilija Visockienė