Parodoje „DVYLIKA“ – šiluma ir poezija
Dusetų K. Būgos bibliotekoje veikia zarasiškės DALIOS ŠILEIKYTĖS veltų šlepečių paroda. Labai
spalvingos, jaukios šlepetės taip ir gundo sušildyti jomis kojas vis labiau žvarbėjant rudeniui. Šią
puikią ekspoziciją papildo Dalios sesers GIEDRĖS MIČIŪNIENĖS specialiai šiai parodai sukurtos
jautrios 12 miniatiūrų – kiekvienam metų mėnesiui, kiekvienai šlepečių porai.
Būtinai užsukite pasigrožėti, o gal kils noras ir sau užsisakyti tokias šlepetes – išskirtines, sukurtas tik
Jums! O daugiau jų galite rasti Facebook paskyroje „Rankdarbių sala“.
Dalia Šileikytė gimė ir gyvena Zarasuose. Ji yra baigusi VDU Socialinio darbo magistrantūrą, tad
vėlimas – tik hobis. Tačiau Dalios šeimoje buvo įprasta turėti papildomos veiklos: Mama siūdavo
skiautinius, megzdavo, Tėvas – nagingas stalius, padaręs ne vieną Kryžių.
Pirmoji autorės paroda buvo eksponuota 2019 m. Veliuonos kultūros centre ir skirta Motinos dienai.
Per metus ji aplankė Jurbarką, Šilalę, Kretingos rajone Rūdaičius, Salantus, Žvainius. Iki karantino
paroda vyko Švenčionių Nalšios muziejuje. Tai 38 šlepečių kolekcija, pasakojanti visą Moters
gyvenimą: šlepetės su besilaukiančios Moters kontūrais, paskui – šlepetėlės naujagimiui, vėliau –
žaismingos vaikiškos, Pirmosios Komunijos, dygios Paauglystės… Paskutinės šlepetės – su angelo
sparnais: Motiną Anapus išsiveda angelai…
Dalinamės Dalios mintimis apie jos mylimą hobi: „Visą laiką jaučiau, kad norėčiau džiuginti kitus savo
rankų darbeliais, tačiau nei megzti, nei nerti man nepatiko. Vilna į mano erdvę atėjo atsitiktinai – tuo
metu jau buvo gimusi antroji dukrelė. Motinystės džiaugsmas skatino ieškoti dar daugiau švelnumo.
Tada pirmą kartą ir panardinau rankas į vilnas…. Patiko ir prilipo.
Nuo seno yra žinomos gerosios vilnos savybės. Veldama šlepetes, atsipalaiduoju… Kadangi
dažniausiai veliu konkrečiam žmogui, stengiuosi būsimas šlepetes kažkuo priderinti prie jo pomėgių:
žinia, moterims gėlių niekada nebūna per daug, todėl dažnai veliu gėlėtas; mėgstančioms muziką –
dekoruoju natomis; laisvalaikiu piešiančioms – pieštukais, dažų palete; paauglius nudžiuginu įvairiais
užrašais ar jiems patinkančiais herojais; vaikams – „sukuriu” kiškiukus, peliukus, teko kurti ir lapiukus,
ir paršiukus; vyrams – dekoruoju krepšinio ar futbolo kamuoliu, horoskopo ženklu ir pan.
Žinodama, kad vilna naudinga žmogui, gerina sveikatą, veldama visada siunčiu teigiamas mintis tam,
kuriam skirtos šlepetės. Visada stengiuosi tinkamai suvelti vilną, kad kuo ilgiau šlepetės būtų
nešiojamos. Iš tiesų visada nekantriai laukiu to laiko, kada galėsiu prisiliesti prie vilnos,
apgaubiančios ne šiluma, bet ir geromis emocijomis.
Džiaugiuosi, kai gaunu žinutes, kad šlepetės patinka, kad nešioja jau ne vieną sezoną… Gera žinoti,
kad vaikai, ar paaugliai, labiausiai nemėgę šlepečių, su veltomis nebesiskiria…“
„Sausio balčiausiuose sniegynuose gyvena mūsų metų pasaka. Šalčio sukaustytoje erdvėje garsiai
skamba žiemos žingsniai.
Ačiū, už dvylika nykštukų, pabirusių į Žemę…
Vasarį paskutinėmis žiemos ašaromis verkia varvekliai… Sniegą ima gręžioti drąsiausi saulės
spinduliai.
Dėkodami pėdiname artyn vasaros.
Gegužis šviečia kaštonų žvakėmis, vaismedžių žiedais ir šypsenomis. Svarbiausia, pražysta širdys, nes
taip šilta…
Ačiū už spalvas, formas, raštus.
Lapkritis nupūtė lapus. Pilkuma. Šildo širdies gerumas ir vilnonės šlepetės…
Už šilumą – Ačiū.
Gruodis spaudžia ranką – atsisveikiname. Girdžiu 12 širdies dūžių.
Dėkoju už viltį.“ Giedrė Mičiūnienė
Nuotr. V. Visockienės
