Su drožėju Olegu Ribikausku apie trigubą L: lėles, lazdynus ir laisvę

Zarasų rajone prie Čičirio ežero gyvenantis Olegas Ribikauskas kukliai vadina save tautodailininku, nors atrodo, kad tai, ką sutveria jo rankos, – ar tai būtų autorinės lėlės, ar drožiniais puoštos valtys, ar namų apyvokos reikmenys, dekoras, – gerokai peržengia tautodailės ribas. Balandžio mėnesį jo kurtas interjero lėles galima pamatyti Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose. Mano akimis Olegas – demiurgas, pasaulį iš pirmapradės materijos tveriantis kūrėjas. Jos, šios būtybės, personažai, gyveno kažkur sakmėse, tik dabar, pažadintos drožėjo, įgavusios medžiagišką formą ir drabužį, aptaisytos oda, kailiais, audiniais ir nėriniais, paspruko iš meistro rankų ir gyvens savo gyvenimą. Prisipažinsiu: kaskart į šiltą kvepiančią Olego dirbtuvę žengiu lyg į šventovę, prie įsčių, kuriose, žinau, vėl mezgasi nauja esybė. Praverkime duris į kūrėjo pasaulį kartu.

Olegai, smalsu paklausti, kur Jūsų šaknys? Turbūt kūrybingoje šeimoje augote?

Tėvas kilęs nuo Radviliškio, buvo nagingas, sumanus. Užėjus rusams buvo įskųstas, nes namie turėjo ginklą, ir ilgiems metams įkalintas Karagandoje. Išėjus iš kalėjimo jam neleista grįžti į Lietuvą, taigi ir su mano mama, ukrainiečių kilmės, susipažino dar Sibire. Gimiau Karagandoje. Į Lietuvą šeimai pavyko parvažiuoti, kai buvau ketverių. Nė žodžio nemokėjau lietuviškai. Ir lengva nebuvo. Kieme, mokykloj, vaikai šaipydavosi: „Ruskis bedruskis…“ O ir apie aukštąjį mokslą tik pasvajoti galėjau. Taigi įstojau į technikumą, esu hidrotechnikas, specializacija – užtvankų statyba. Įsidarbinęs vadinamojoje melioracijos statybos valdyboje iškart perėjau dirbti į stalius…

Tai medis visada traukė?

Taip, drožinėjau gal nuo 12–13 metų. Kai sukūriau šeimą, neturėjom savo būsto, tad su žmona (jau buvo gimusios ir dukros) ryžomės vykti dirbti į Šiaurę, tuo laiku buvo statomas naftininkų miestas Kogalymas. Ten renčiau visokiausius rąstinius namus, pirtis, įrenginėjau vidų… Dvejus metus atidirbi, ir jau gauni butą Lietuvoje. Mes ten išbuvome trejus metus, grįžome, kai vaikams reikėjo eiti į mokyklą. Maniau, į medį jau nė iš tolo negalėsiu žiūrėti, tiek jo Sibire prisižiūrėjau. Bet kur tau… Bičiulis pakalbino, kad Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrai reikia staliaus, tai ir nuėjau. Daugybę metų ten dirbau, pirma pas kunigą Baniulį, paskui monsinjorą Antanavičių. Gaminome, restauravome baldus bažnyčiai, altorius tvarkėme, skulptūras… Tuo laiku pradėjau drožti ir koplytėles, rūpintojėlius, stogastulpius, kryžius – tada buvo madinga, daug jų esu padaręs. Valdovų rūmams taip pat reikėjo išdrožti puošybos elementų. Bet čia ne kūryba, veikiau kopijavimas…

Kaip Jūsų kūrybiniame gyvenime atsirado lėlės?

Buvo laikas, kai su savo drožiniais važiuodavau į Kaziuko muges. Visokias žuvis droždavau, dekoro elementus, indus… Žinojau, kas žmonėms patinka, ką perka. Bet pabodo. Atsitiktinai, besidomėdamas kitų meistrų darbais, aptikau sutuoktinių Helenos ir Michailo Sorinų lėles. Pakerėjo. Nusprendžiau pabandyti… Ir susirgau šita lėlių liga. Esu nuo jų visiškai priklausomas.

Žiūriu į Jūsų personažus, tarsi atėjusius iš kažkokio paralelinio ar pasakų pasaulio, ir negaliu atsigėrėti… Kaip Jūs juos sugalvojat, ar užmatot kur, ar susapnuojat? O gal pati medžiaga padiktuoja, kas joje slypi? Čia ir Įsakų nešėjas, ir Lesinėtoja, ir Liekarius, ir Marginėtoja, ir Puodžius, Strielčius…

Ne, aš dirbu labai nuosekliai. Pavyzdžiui, galvoju, kokios yra profesijos. Batsiuvys, kaminkrėtys, puodžius, karys… O tada galvoju, kokia gali būti būsimos lėlės išraiška, kuo vilki, kokius daiktus, įrankius, atributus turi. Bet, būna, išdrožtą lėlę rengiant, ypač moterys, prieštarauja: „Ne, šito aš nenešiosiu, šito nesivilksiu!“ Tenka paklust, perdaryt (juokiasi).

Tokiai lėlei sukurti reikia ne tik drožėjo talento, o ir skulptoriaus, juvelyro, modeliuotojo, siuvėjo, dizainerio žinių, įgūdžių. Iš kur Jumyse visa tai?

Anatomijos paisau, nors dabar jau galvoju, kad būtų įdomu truputėlį kai kuriom proporcijom pažaisti, šiek tiek jas iškraipyti, turėtų būti įdomus efektas. O visa kita – ko prireikia, galvoji, galvoji ir sugalvoji: ar kaip batelius pasiūti, papuošalus pagaminti, plaukus, rankines, ginklus… Būna, po kiek laiko pasižiūri į kūrinį ir supranti, kad reikia nudraskyti ir iš naujo perdaryti, pakeisti. Nesigailiu, tą ir darau. O šiaip paprastai vienu metu ant varstoto dvi lėlės. Tai prie vienos padirbi, reikia, kad nudžiūtų, eini prie kitos… Esu gaminęs lėles su paslaptimi – spusteli kokią detalę, atsiveria slaptas stalčiukas, durelės…

Jau dvidešimt metų Jūs čia, ant aukšto kalno įstabaus Čičirio ežero pakrantėje. Seną sukiužusią gryčiutę pavertėt akį traukiančiais jaukiais namais nendriniu stogu, kur šeimininkauja svetingoji Jūsų žmona Vilija, puoselėjate sodą ir… kelis šimtus kultūrinių lazdynų sodinukų.

Taip, čia dar viena priklausomybė! Mėgstu sakyti, kad mano gyvenimo motto – triguba L: lazdynai, lėlės ir laisvė. Augindamas lazdynus suprantu, kad ne visų jų riešutų derliaus besulauksiu, bet patinka skiepyti, dauginti, gilintis į veislių ypatybes, auginimo, priežiūros paslaptis. Jau šeštus metus siurbte siurbiu žinias. Apie lėles jau kalbėjome, o trečioji L – laisvė – tai, kas man svarbiausia gyvenime ir kūryboje. Nevergauti pinigui, galimam užsakovui, nuomonėms, būti laisvam kurti.

Yra dar viena L – Jūsų gaminami laivai, valtys, – tikri meno kūriniai, puošti drožiniais, raštuotais dugnais… Ne veltui prakalbome apie ežerą – juk Jūs ir povandenininkas, naras, ir žvejas, vardais vadinate Čičirio įlankas, sietuvas, sėklius. Kaip kilo mintis gaminti valtis?

Užmačiau kanadietiškus švertbotus, kanojas, baidares iš medžio, parūpo pabandyti. Išėjo. Maniškės pagamintos pagal visus standartus ir reikalavimus, stabilios, su trimis oro kameromis, mediena sutvirtinta dervomis. Belieka nuleisti į ežerą…

Olegai, esate laimingas? Čia, savo dirbtuvėje, sode, namie?

Taip, labai.

Tegul taip ir lieka! Ačiū už pokalbį.

Indrė Klimkaitė. Vilijos Visockienės nuotraukos

Olego darbus galima pamatyti ir čia: https://olegas-art-dolls.de.