Antazavės dvaro sezono atidarymas

Kovo 29 d. Antazavės dvaras šurmuliavo nuo žmonių gausos, spalvų, šviesų, muzikos – vyko Antazavės dvaro sezono atidarymas su puikiomis parodomis, pašnekesiais, muzika.

Klausėmės labai jaukaus, nuoširdaus pokalbio apie teatrą su teatro ir kino aktore EMILIJA LATĖNAITE, režisiere, kompozitore, atlikėja, „TeleBim-Bam“ įkūrėja NERINGA ČEREŠKEVIČIENE bei menininku GINTAUTU KAŽEMĖKU.

Apžiūrėjome atnaujintas dvaro erdves, kuriose įkurdinti baldai, paveikslai iš kolekcininko Ramučio Petniūno sukauptų rinkinių. Tikrai yra ką pamatyti!

Atidarytos tėvo ir sūnaus, JONO MALDŽIŪNO tapybos ir IGNO MALDUS (MALDŽIŪNO) fotografijų parodos – išskirtinės, kupinos netikėtumų, spalvų, faktūrų.

Dvare taip pat atidaryta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Lino Leono Katino tapybos darbų ekspozicija (R. Petniūno kolekcija).

JONAS MALDŽIŪNAS

Gimė Kaune 1956 m. Studijavo Kauno dailės mokykloje, Vilniaus dailės institute – dizainą, Vilniaus dailės akademijoje – tapybą. 1986 m. pradėjo dėstyti tapybą Kauno Stepo Žuko technikume, 1994–1995 m. – dailės mokytojas Kriūkų vidurinėje mokykloje, 1995–2009 m. – grafikos ir keramikos mokytojas Šakių meno mokykloje. 2009 m. atidarė privačią studiją, kurioje moko tapybos, kompozicijos ir piešimo. 1983 m. surengė pirmą autorinę parodą Kauno dailininkų sąjungoje, vėliau ne kartą rengė personalines parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvauja kolektyvinėse parodose. 1996 m. gavo Pollocko–Krasnerio fondo stipendiją ir stažavosi Niujorke. 2000 m. buvo pakviestas į dailininkų forumą Olandijoje, kuriame atstovavo Lietuvai. Žinomas kaip talentingas pedagogas ir skandalingų akcijų Kaune prieš smurtą „Kartuvės“ (1996), prieš baimę ir blogį „Elektros kėdė“ (2013) organizatorius bei autorius.

Jonas Maldžiūnas – klajoklis tarp realybės ir savito pasaulio suvokimo, manifestuojančio ties sąmonės, būties bei beprotybės riba. Apmąstant Maldžiūno asmenybę, galvoje šmėžuoja savotiškas fenikso motyvas: menininkas, kuris nuolatos save sudegina tam, kad atgimtų kituose kūriniuose.

Menotyrininkai Joną Maldžiūną įvardija kaip istorinio Lietuvos lūžio kartos menininką. To laikotarpio kauniečių tapytojų būreliui priklausė nemažai žinomų menininkų. Tarp jų Pranas Griušys, Eugenijus Varkulevičius, Algimanta Stankutė-Dargienė, Audronė Petrašiūnaitė, Arūnas Vaitkūnas. Visų jų dvasinis tėvas buvo pilietinio nepaklusnumo simbolis, mąstytojas Justinas Mikutis. Jo legenda veikė daugelį menininkų. Savo minčių laisve baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis įkvėpė net kelias kūrėjų kartas – Vincą ir Saulę Kisarauskus, Vladą ir Mariją Vildžiūnus, Valentiną Antanavičių, Antaną Kmieliauską, Alfonsą Ambraziūną, Vytautą Šerį, Povilą Ričardą Vaitiekūną, Petrą Repšį, Leonardą Gutauską, Arvydą Šaltenį, Arūną Vaitkūną, Vaidotą Žuką, Eglę Velaniškytę, Vytautą Dubauską, Eugenijų Varkulevičių, Joną Maldžiūną, Audrių Naujokaitį ir dar daugelį kitų.

Šioje parodoje Jono Maldžiūno tapyba kūrybiškai dera su sūnaus Igno Maldžiūno šiuolaikine fotografija. Pats Jonas yra ne kartą viešai sakęs, kad kelionė su Ignu į Indiją buvo prasmingas posūkis tiek gyvenime, tiek tapyboje, ir kad sūnus Ignas dabar yra tas kūrėjas, iš kurio jis mokosi.

IGNAS MALDUS (MALDŽIŪNAS, g. 1978 m.)

Štai taip Ignas rašo apie save:

„…JAUČIU DALYKUS. Jaučiu daug meilės viskam. Ypač žmonėms. Manau, kad esame neįtikėtini. Ir tai nereiškia, kad žmonės turi būti įvaizdyje. Kartais istorijai sukurti pakanka žmogaus prisilietimo. Kartais aplinka su visa informacija ir emocijomis nukelia mane į kažkokį kosmosą. Galiu tapti Niujorko ar Pekino gatvių, Maroko ar Pakistano dykumų, Indijos ar Pietų Afrikos kalnų, Kinijos, Indonezijos, JAV ar Kolumbijos miestų vaiduoklišku žiūrovu… Viską sudedu į filmą. Tai jausmas, kurio visada ieškojau savo kelionėse…“

Fotografo karjeros pradžioje Ignas iš karto pradėjo kalbėti subrendusio, pasaulinio lygio fotografo-dokumentalisto vaizdais. Jau po pirmos kelionės į Nepalą beveik prieš 30 metų jo nuotraukos buvo kaip iš geriausių pasaulyje to meto žurnalų. Nenudailintos, labai žmogiškos. Temos paprastumas, žmogiškumas ir dabar yra jo fotografijos teatro scena. Žmogus, jo skurdžios buities ornamentai, buitis be žmogaus… Ir galų gale Ignas priartėjo prie temos – žmonija be žmogaus. Galiu suprasti visos septintą–aštuntą dešimtmetį gimusios menininkų kartos, Igno bendraamžių, nusivylimą sudaiktėjusiu pasauliu. Kad ir koks spalvingas jis išorėje, viduje trūksta amžinybės pojūčio ir krypties. Kur Ignas benuvyktų, iš visur atsiveža spengiančios, spalvotos, sustingusios pasaulio vienatvės grožį. Tame yra ir jo asmeninės vienatvės atspindys.

Žiūrint į jo darbų parodą „LSD“, atvykusią į Antazavės dvarą tiesiai iš Azerbaidžano nacionalinio muziejaus, parodą, kurios pavadinimas sąlyginai galėtų būti verčiamas kad ir „Lietuvos sodininkų draugija“, prisimenu A. Tarkovskio filmuose tekantį vandenį ir nuolat lyjantį lietų, regimą pro apleisto, tartum negyvo ir užmiršto interjero langą. Ką aš matau: nugramzdintų į anapusybę sodo namelių haliucinogenines kaukes. Didžiules. Įsižiūriu iš arti. Nuotraukose esantys objektai apšviesti spalvotomis blykstėmis ilgais išlaikymais, ekspozicija apšviesta RGB šviestuvais, viskas susilieja į kažkokį įsimintiną kadrą iš Davido Lyncho eksperimentinių filmų, kur personažai apšviesti judančios, raibuliuojančios laužo šviesos. Atsiverčiu Igno vaikystės lino raižinių, grafikos darbų segtuvą. Ir ką aš matau? Regiu tą patį. Tos pačios daugiaspalvės vaizdo slinktys, tas pats kadro kompozicijos monumentalumas, tarytum tas dešimties metų Ignas Maldžiūnas dabartiniam Ignui Maldui yra uždavęs visas likusio kūrybinio gyvenimo užduotis. 

Nekeliu sau klausimo: „O kas toliau, kas po kitos Igno Maldaus kelionės į kitą tikros meninės fotografijos retų iškasenų karjerą?“ Pamatysim. Tik vienas klausimas – ar Ignas Maldus išdrįs prisiimti tas Kūrėjo užduotis, kurias paliko jam tėvas Jonas Maldžiūnas ir jo mažas mylimas sūnus Ignas.

Gintautas Kažemėkas

Parodos Antazavės dvare veiks iki balandžio 30 d.

V. Visockienės nuotr.