„Degančio žmogaus“ išsilaisvinimo misterija

R. PožerskisAmerikoniški atlaidai… Tokia frazė ne kartą nuskambėjo iš vieno žymiausių Lietuvos fotomenininko Romualdo Požerskio lūpų, gegužės 6 d. Dusetų dailės galerijoje pristačiusio savo bei dukros Monikos Požerskytės fotografijų parodą „Degantis žmogus“. Ekspozicijoje – beveik šimtas nuotraukų, kuriose regime pasaulį, šokiruojantį ir stebinantį fantasmagoriškais, nepaprastai įdomiais vaizdais. Tai fotopasakojimas apie Juodosios uolos dykumoje Nevadoje kasmet vykstantį savaitės trukmės unikaliausią ir didžiausią alternatyvaus meno festivalį, į kurį suvažiuoja apie 70 000 žmonių iš viso pasaulio. Juodosios uolos dykuma – tai ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą susidaro savotiškas molio dulkių grindinys. Čia nerasi jokios gyvybės, nei žolytės, nei uodo, čia nesidaugina net bakterijos. Dieną čia + 42° C, o naktį temperatūra nukrenta iki -3° C. Dykumoje festivalio dalyviai – įvairių profesijų, turtingi, labai išsilavinę, daugiausiai baltaodžiai – gyvena palapinėse, kelioniniuose autofurgonuose, atsivežę tik maisto ir vandens. Kiekvienas atvykęs žmogus tampa ne tik stebėtoju, bet ir teatralizuotų žaidimų dalyviu. Stovyklavietė yra maždaug 7 km skersmens, išsidėsčiusi taisyklingo apskritimo formos gatvelėmis. Centrinėje, maždaug trijų kilometrų skersmens dalyje, važinėja mašinos – mutantai, visą parą vyksta įvairūs renginiai – kūrybiniai užsiėmimai, paskaitos, pamokos, gyvo garso koncertai, teminiai vakarėliai, paradai, teatriniai performansai, taip pat yra daugybė meno instaliacijų, skulptūrų, teminių erdvių ir barų. Viskas čia nemokamai arba dalijamasi mainų būdu, tarkim, nusibodusius rūbus galima palikti tam skirtose palapinėse, pasiimti kitus. Veikia vietinė radijo stotis, greitosios medicininės pagalbos punktai. Įsimaišę į minią apsaugos darbuotojai nepastebimi, tačiau budrūs. Visur begalė oranžinių dviračių, kurie laikinojo miesto gyventojams tampa pagrindine judėjimo priemone.

Modernaus meno kritikai teigia, jog šis renginys – vienintelė vieta, kur ribos tarp meno ir gyvenimo visiškai ištirpsta, nes tiek pats žmogus, tiek jo egzistencija tampa menu. Pakliūti į šį festivalį nepaprastai sunku. Bilietai internete išparduodami akimirksniu, tad realiausias būdas patekti į alternatyvųjį pasaulį – tapti vienu iš daugybės savanorių, arba pasiūlyti unikalų meninį projektą – idėją. Su tokiais projektais lietuvių komanda jau kelinti metai labai sėkmingai dalyvauja „Degančio žmogaus“ festivalyje, kiekvienais metais jų būrys vis gausėja, atsiranda teminės stovyklos. Lietuvių parengtas projektas pateko ir tarp šių metų išrinktųjų.

  1. Požerskis parodos atidarymo metu parodė dokumentinį filmą, kuris dar išsamiau atskleidė, kas vyksta festivalyje. Menininkas filmo scenas komentavo šmaikščiai ir įkvepiančiai, tad ne vieno salėje sėdinčio žiūrovo širdyje atsibudo azartiška nuotykių ieškotojo dvasia. Be abejo, buvo ir tokių, kuriems nutrūktgalviškos laisvės ir nežabotos kūrybos oazė pasirodė pernelyg drastiška ir nepriimtina. „Mėginti paaiškinti, kas yra „Degantis žmogus“, tas pats, kaip mėginti paaiškinti aklajam, kas yra spalvos“, – kalbėjo fotomenininkas. Jis papasakojo ir apie savo žmonos bei dukters pirmuosius įspūdžius, patekus į festivalį. Žmona pirmąsias tris dienas jautėsi pakliuvusi į karščio, dulkių, garsų, spalvų pragarą, tačiau apsipratus likusios dienos ėmė panašėti į rojų ir jau nebesinorėjo iš ten išvažiuoti. Pagrindinė tokio perversmo sieloje priežastis – nepaprastai nuoširdus žmonių bendravimas. Na, o dukra keletą dienų nuo įspūdžių gausos negalėjo net fotografuoti. Savaitė gyvenimo dykumoje – nemenkas fizinis ir emocinis iššūkis. Anot R. Požerskio, visos lietuvaitės pirmomis dienomis alpsta nuo karščio, pora tokių „atsijungimų“ ištiko ir patį fotomenininką. O kur dar smėlio audros, kurių metu nieko nesimato ištiestos rankos atstumu, dulkės užlipdo viską, ir tuomet gelbsti tik priedanga bei įvairios apsaugos priemonės. Gausybė išsirengusių žmonių – tai ne tik laisvės išraiška, bet ir būdas apsisaugoti nuo graužiančių smėlio kristalų, kurie pakliuvę po drabužiais nutrina odą iki kraujo.

Festivalis baigiasi grandioziniu šou – Degančio žmogaus skulptūros sudeginimu. Tai primena lietuviškų Užgavėnių finalą. „Gal taip sudeginama kolektyvinė žmonijos nuodėmė? Po savaitę trukusio „išprotėjusio“ festivalio dykuma sutvarkoma, nelieka nė mažiausios šiukšlelės. Stovyklautojams draudžiama pilti ant žemės naudotą vandenį. Iš fantastinės šventės lieka tik prisiminimai ir garsioji gangsterių frazė: „Jūs nieko nematėte. Čia nieko nebuvo“. Jei vieną rugpjūčio rytą atsibudę staiga nei iš šio, nei iš to gerai pasijutote, galbūt JAV, Nevados valstijoje, tuo metu baigėsi didžiausias pasaulyje šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“. Jam baigiantis buvo sudeginta simbolinė skulptūra, kurią puošė visų renginio dalyvių šalių vėliavos, tarp jų ir Lietuvos. Šis aktas simbolizavo kiekvienos šalies išsilaisvinimą iš nuodėmių, linkėjimą pasijusti laisviems, laimingiems ir dvasiškai atsinaujinusiems“,- rašoma parodos albume.

  1. Požerskio keliones remia Sony kompanija, o fotomenininkas ekstremaliomis sąlygomis išbando šios kompanijos foto ir video techniką. Pasirodo, kameros tokius „kankinimus“ sėkmingai atlaiko, grįžus joms prireikia tik nuodugnaus išvalymo.

 

Apie parodos autorius: Vytauto Didžiojo universiteto šiuolaikinių menų katedros profesorius fotomenininkas ir medijų menininkas Romualdas Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. Baigęs tuometinį Kauno Politechnikos institutą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1976 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1990 m. suteiktas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas. 1994 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo, menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1993 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto lektorius ir nuo 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, šiuolaikinių menų katedros profesorius. Pelnęs daugelį tarptautinių apdovanojimų, yra buvęs ekspertu Lietuvos kultūros taryboje ir profesionalaus meno programų projektuose. Šiuo metu gyvena ir kuria Kaune.

Jaunos kartos fotomenininkė Monika Požerskytė yra gimusi 1981 m. Kaune. 1992 – 1996 m. Kauno dailės mokykloje, 1995 – 1999 m. mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje. 1999 – 2005 m. studijavo fotografiją – videomediją Dailės akademijoje ir apsigynė magistro laipsnį. Nuo 2006 m. dirba fotografe reklamos agentūroje „PIX studija”. Intensyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, D. Britanijoje ir kitose šalyse bei rengia personalines parodas. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.

 

 

Vilija Visockienė