Dusetos daugeliui Lietuvos žmonių asocijuojasi su Sartų žirgų lenktynėmis, kurias čia rengti pradėta prieš daugiau nei du šimtmečius. Tradicija vis dar gyva, nepaisant du metus trunkančios pertraukos – pernai dėl šiltos žiemos, šiemet – dėl karantino. Ir Sartų žirgynas gyvuoja, bet jame nebėra ristūnų, likę tik žemaitukai, kurie čia veisiami, vėliau parduodami.
Bet pradėkime nuo pradžių. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje, kuri lankytojus priima ir karantino metu, galima aplankyti naują parodą, skirtą žirgams. Siuvinėti, piešti, velti, suvenyriniai arkliukai, garbingi apdovanojimai iš varžybų – taurės, medaliai, diplomai, rozetės žirgams – tik maža Vitos surinktos kolekcijos dalis, nes visa čia tiesiog būtų netilpusi. Žirgo muziejus, apie kurį kol kas tik tyliai pasvajoja Vita, Dusetoms labai pritiktų ir būtų dar vienas puikus traukos taškas.
Į akis pirmiausiai krenta kruopščiai kryžiuku išsiuvinėti paveikslai su žirgeliais – tai Vitos auksarankės mamos darbai. Juose puikuojasi ir žirgas, labai panašus į Vitos numylėtinį Intrigantą, kuris jai atnešė daugiausiai pergalių Sartų žirgų lenktynėse. Vitrinoje galime pamatyti ir šio puikaus ristūno nuotrauką.
Kaip ir kada paskiriamas žmogui jo likimas? Vita gimė Žirgo metais. Jos senelis, tėvas, kiti Lingių giminės žmonės labai mylėjo arklius. Gal ne taip ir svarbu, ar ta meilė atsinešta gimstant, ar įgyta augant, vaikystėje. Vita šiltai pasakoja apie senelį Antaną, kuris laikęs arklius ne tik ūkio darbams, bet ir varžyboms. Senelis ją dažnai nusivesdavo į žirgyną. Jis visada turėdavęs džiovintų duonos plutelių – jų krebždesį išgirdę, žirgai kaip mat prisistatydavę ir kišdavę nosis kišenėn.
Antanas Lingė dalyvaudavo žirgų lenktynėse. Kolekcijoje garbinga vieta skirta senelio diplomui, 1956 metais įteiktam už sėkmingą pasirodymą su žemaitukų veislės eržilu Progresu.
Vitos tėvelio Antano profesinė veikla nebuvo susieta su arkliais, tačiau jis visuomet dukrą labai palaikė, stebėdavo visas jos varžybas: „Tėvelis buvo mano talismanas…“ Kai Vita po mokyklos baigimo nusprendė važiuoti mokytis į Rusiją, mamai prieštaraujant, tėvelio žodis buvo lemiamas: „Jeigu jau vaikas nori, tai tegul važiuoja!“
Dar mokantis Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje Vita žinojo, kad dirbs tik su žirgais. Jos auklėtoja, šviesaus atminimo mokytoja Danutė Stankevičienė, iki septintos klasės juos vedė gamtos pažinimo keliu: „Mūsų klasė buvo biologų klasė – gėlininkai, daržininkai, gamtininkai“. Žirgyne Vita nuolatos lankydavosi ir vieną vasarą treneris Leonas Burokas pasiūlė keturiolikmetei mergaitei pavažiuoti lenktyniniu vežimėliu, su dvimete ristūne Vyšnia. „Kumelaitė apsuko du ratus, nuvežė ir parvežė, aš tik sėdėjau. Treneris tada pasakė: „Žandukai raudoni, nebijos, važiuos“. Nuo to karto ir prasidėjo…“ – prisimena Vita pirmąjį savo važiavimą. Tuomet ji gavo ir pirmąjį žirgą, kurį pati prižiūrėjo ir treniravo.
1985 m. Vita išvyko mokytis į Voronežo srities Chrenovojės žirgininkystės mokyklą, kurią sėkmingai baigė. Iš pradžių buvo sunku dėl kalbos – nors rusiškai kalbėjo gerai, tačiau keblumų kildavo dėl specifinių terminų. Grupiokai Vitą užtardavo: ji viską žino, tik nemoka pasakyti!
Sėkmingai baigusi mokslus, Vita norėjo tęsti studijas Maskvoje, tačiau prasidėjus perestroikai, viskas ėmė byrėti ir šių svajonių teko atsisakyti. Tad grįžo namo ir nuo 1986 m. dirbo Sartų žirgyne trenere. Tuomet tai buvo didelė valstybinė įmonė, kurioje dirbo apie dešimt trenerių, buvo laikoma apie 100 veislinių ristūnų kumelių. Darbas buvo nelengvas, tad po 17 metų Vita nusprendė siekti naujų profesinių aukštumų ir baigė Kauno Veterinarijos Akademiją. Įgijusi zootechnikės diplomą, ji suprato, kad Dusetose negalės dirbti pagal specialybę ir teks atsisveikinti su Sartų žirgais. Vitą pakvietė dirbti į naujai įkurtą „Kasandros grupės“ žirgyną Utenoje, tad ji, nors ir labai sunkiai, skaudančia širdimi, išvyko dirbti ten. Priprasti ir pamėgti naują vietą padėjo puikios darbo sąlygos, perspektyvos, stažuotės užsienyje – Prancūzijoje, Norvegijoje. Beje, su Norvegija susijusi graži istorija – tokiu vardu buvo kumelaitė, kurią gavusi treniruoti pirmaisiais darbo metais Sartuose. Tuomet Vita vis pagalvodavo – kurgi ta paslaptingoji Norvegija, kas tai per tolima šalis. Ir likimas po daugelio metų ją atvedė Norvegijon, kur ji kelis kartus stažavosi. Parodoje bibliotekoje kabo žirgo piešinys, dovanotas kolegės norvegės.
Dešimt metų truko darbas Utenoje ir atrodė, gyvenime visada bus žirgai, bet „Kasandros grupė“ žlugo, visi darbuotojai buvo atleisti, žirgai išparduoti. Teko grįžti namo į Dusetas. Dabar Vita dirba komunalinių paslaugų bendrovėje, bet šis darbas tik tam, kad duonos būtų, o didžiausia svajonė – žirgai. Deja, Sartų žirgyne galima gauti tik sunkų šėrikės darbą, privatūs žirgynai specialistų nelinkę samdyti, tvarkosi savo jėgomis, arba ieško jaunų žmonių.
Grįžkime prie lenktynių. Nesuskaičiuosim, kiek jų būta Vitos gyvenime, tačiau Sartų žirgų lenktynėse dalyvauta nuo 1986 iki 2017 metų. Paklausta apie pergales, kurių būta daug ir svarbių, ką liudija daugybė apdovanojimų, Vita tik šypsosi: „Ne prizai ir ne karjera man buvo svarbu, o noras atskleisti žirgo galimybes, parodyti jo tobulą grožį. Nežinau, ar esu azartiškas žmogus, bet meilė žirgui yra begalinė. Ir viskas man labai įdomu, kas surišta su žirgais – paveikslai, filmai, knygos.“ Paklausus, ar nenorėtų turėti savo žirgo, Vita sako, kad išlaikyti grynakraujį ristūną didžiulė prabanga tiek finansine, tiek laiko prasme. „Gal koks ponis ir visai nieko būtų…“, – juokiasi Vita, tačiau pokalbio pabaigoje jau žinau – niekas neatstos jai mėgstamo darbo su ristūnais, lekiančiais lyg vėjas, lyg svajonė, kurių gyvenime būta daug – ir sugautų, ir pralėkusių pro šalį.
Vis tik, gal įvyks stebuklas?… To ir palinkėkime moteriai, gimusiai po Ugninio Žirgo ženklu ir visą savo gyvenimą paskyrusiai tiems tauriems gyvūnams, sugrįžti pas juos.
Vilija Visockienė
