„Ieškojimai“ pagal Violetą ir Virgilijų Gasparaičius

„Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug – galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa“ – taip atsidūsta Jonas Mekas viename savo „Laiškų iš Niekur“. Panašiai mąsto ir menininkų pora Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai, prieš dvylika metų nusprendusi ištrūkti iš didmiesčių gatvėmis srūvančios minios srauto, sugrįžti į prosenių žemę ir suleisti į ją šaknis, atsiduoti gamtos galių globai ir atrasti savo vidinių pasaulių slapčiausius takelius. Erdvioje šimtametėje Antažiegės kaimo sodyboje, galingo ąžuolo pavėsyje jie aptiko ramybę ir laisvę, kuri buvo neįmanoma ankštose miesto butų dėžutėse. „Gyvenimas šioje laisvėje suteikė visas galimybes dirbti, ir tiesiog negali to nedaryti. Auštantys rytai, vakaruose besileidžianti saulė, lapais byrantis ruduo ar viską išbalinanti žiema – tai yra gyvenimas, kuris atsispindi mūsų darbuose, ir mes džiaugiamės, galėdami jums tai parodyti…“ – nuoširdžiai kalbėjo Violeta, kreipdamasi į gausų parodos „Ieškojimai“, lapkričio 15 d. atidarytos Dusetų dailės galerijoje, lankytojų būrį. „Kai baigusi studijas tuometiniame Vilniaus Dailės institute išvykau gyventi į Leipcigą pas mylimą vyrą Virgilijų, kuris ten su tėvais gyveno jau nuo 1965 m., niekada nebūčiau pagalvojusi, kad po dvidešimties metų sugrįšim čia. Galbūt to nebūtų įvykę, jei ne atkaklios mano a. a. tėvelio Algirdo Kuzmicko (buvęs „Vilniaus aidų”, „Nerijos” ansamblių konferansjė –aut. past.) pastangos susigrąžinti dukrą į tėviškę. Deja, jis taip ir nespėjo pasidžiaugti mūsų sugrįžimu. Nesigailėjom, kad ryžomės patogią buitį Vokietijoje iškeisti į apleistą kaimo sodybą Dusetų krašte – prikėlėme ją, įrengėme pagal savo įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti jaukūs namai. Rekonstravę ūkinį pastatą, įsirengėme jame žiedimo ir glazūravimo dirbtuves. Tačiau pagrindinės kūrybinės dirbtuvės – namo viduje. Pro jų aštuonis langus matau ne tik saulės kelią danguje, bet tarsi kaleidoskope stebiu visą metų ciklą. Tai įkvepia ir suteikia naujų minčių. Šiuo metu keičiasi kūrybos stilius, ieškome naujų būdų išreikšti savo idėjoms. Eksperimentuoju su glazūromis, ir kartais degimo krosnis pateikia įdomių staigmenų. Derinam keramiką su metalu, akmeniu. Sodyboje radome nemažai ankstesnių gyventojų naudotų daiktų, juos surinkome, saugome, kai kuriuos panaudojame savo darbuose, taip suteikdami jiems naują gyvybę,“ – dalinosi keramikė savo mintimis, o baigdama apdovanojo sutuoktinį bučiniu ir nuoširdžiai padėkojo : „Be Virgio manęs būtų tik pusė, mes papildom vienas kitą, mūsų darbai mus sujungia“.

Vidinės kūrėjų ugnelės užtenka ne tik kūrybai, bet ir įvairiems projektams realizuoti. Įsijungę į Dusetų dailės galerijos menininkų gretas, jie aktyviai dalyvauja parodose, įkūrė Aukštaitijos menininkų susivienijimą, Antalieptėje organizavo ne vieną dailininkų plenerą. Tiesa, šiemet jis dėl lėšų stygiaus neįvyko, tačiau tikrai dar atgims. Violetos ir Virgilijaus Gasparaičių entuziastingu įsitraukimu į kūrybinį Dusetų bei Zarasų krašto gyvenimą džiaugėsi ir parodos svečiai – Zarasų rajono savivaldybės tarybos nariai Arnoldas Abramavičius, Daiva Kelečienė, Stasė Goštautienė. Sveikindamas menininkus, padėkojęs už svarų indėlį į kultūrinį gyvenimą, A. Abramavičius linkėjo, kad jų ieškojimai niekada nesibaigtų, o kūrybinius atradimus nuolat vainikuotų naujos parodos.

Parodos anotacijoje apie dailininkų kūrybą rašoma : “ Violetos ir Virgilijaus Gasparaičių meninio dueto, kurį sudaro profesionali keramikė ir meno mėgėjas, kūriniai pasižymi savitos estetikos paieškomis, dėmesiu formai ir ryškia, ekspresyvia faktūra. Kaip savo įkvėpimo šaltinį jie vardija gamtą bei joje regimas formas. Jų kūriniuose dominuoja gyvas ir stichiškas žmonių, gyvūnų ir augalų pasaulis.

Violeta Gasparaitis pasirinko tradicinę keramikos medžiagą – molį ir glazūrą. Jos keramikos kūriniams būdingos dekoratyvios, bet kartu plastiškos ir masyvios formos, ryški glazūra./…/ Dailininkė, pasirinkdama savo keramikos dirbiniams estetines išraiškos priemones, tarsi stengiasi išsaugoti moliui būdingą tįsumą ir lankstumą. Violeta naudoja sodrią paletę, sulieja spalvas, taip pat remiasi ir kontrasto principu – juoda-balta, raudona-juoda.

Glazūros tapymo tąsa gali buti jos paveikslai. Juose vyrauja panaši kaip ir keramikoje tematika – egzotiškos gyvūnijos ir augmenijos pasaulis, gėlės, ekspresionistinis, linkęs į dekoratyvumą, tapymo stilius, paliekamos natūraliai nubėgusios spalvos.

O galime įsivaizduoti šitaip : „Tekanti saulė nutvieskia proskyną, žydinčiais žolynais besiveržiančią per kraštus. Žiogų čirpimas toks garsus, kad jų pažadintas šį ankstyvą metą jau nebeužmigsi – belieka keltis ir bristi per ugnines aguonas ir gilaus mėlynumo lubinus, semiant į kišenes rasos deimantus ir vyniojant kamuoliukan šilkinių voratinklių gijas. Takas, per naktį spėjęs apaugti šešėliais, atveda prie vandens, kuriame tarp krituolių lapų, šapų, akmenukų ir mirguliuojančių atspindžių nardo gyvastis – gal žuvys, gal kokie priešistoriniai padarėliai. Pakeli akis, ir jos susiduria su Moters žvilgsniu, pilnu smalsumo – kas čia drumsčia švento ryto ramybę. Moteris pailgu veidu, įkypomis akimis – lyg laumė ar kokia nebeatpažįstama praamžių deivė. Kelių akimirkų užtenka, kad suvokti tai, ko negalima išsakyti žodžiais, bet ką galima grįžus namo nutapyti ar nulipdyti. Sudėti į paveikslą rastas žolynų šakeles ir išbaidyto paukščio klyksmą, užliejantį viską ryškia emocijų banga, nuplaunančia nakties šešėlius, ir gresianti Apokalipsė atsitrauks. Molis lyg gyvatė rangosi tarp pirštų ir pavirsta į grakščią Gazelę, o gal bevardę būtybę, lipančią iš vandens. Vardu jį pašauks Kaukučiai, išlindę iš jaujos ir įsitaisę prieš degimo krosnį, laukiantys naujų sodybos gyventojų – paslaptingų, keistų, pilnomis akimis vaikiško tyrumo.“

Taip užgimsta siužetai, pasakojantys apie kūrėjus Violetą ir Virgį bei jų gebėjimą būti čia ir dabar. Būti iš lėto, tačiau užtikrintai ir tvirtai. Taip, kaip būnama savo Namuose.

Vilija Visockienė