Dusetose turime ne vieną įdomų traukos tašką, į kurį galima palydėti atvykusius svečius, tačiau ne visi net vietiniai žino, kad miestelyje yra ir privatus istorijos muziejus, kurio įkūrėjas – Henrikas Briedis. Baigęs Dusetų vidurinę mokyklą, po studijų Vilniaus universitete Henrikas ilgus metus dirbo istorijos mokytoju Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Istorija jį traukė ir žavėjo nuo vaikystės, o pirmuosius eksponatus pradėjo kaupti šeštoje klasėje. Tas domėjimasis turbūt ir paviliojo rinktis istoriko kelią. Per kelias dešimtis metų susikaupė tiek įdomių, retų daiktų, kad juos dabar sunkiai talpina senas ūkinis pastatas, kuris, paties Henriko apmūrytas lauko akmenimis, virto muziejumi, tikrų lobių saugykla, į kurią įžengus, akys apraibsta nuo gausybės eksponatų ir reikia laiko apsiprasti su jų gausa. Visus šiuos turtus istorikas pats rinko ekskursijų, kelionių po Lietuvą metu, daug kas atkeliavo iš kaimynų, draugų namų. Henrikas juokauja priimdavęs visą, anot žmonių, „šlamštą“, kuriuo jie norėdavo atsikratyti. Taip po daiktelį ir atsirado didžiulė, keleto tūkstančių eksponatų kolekcija, apimanti laikus nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų: akmeniniai kirvukai, žvėrių kaukolės, žmonių delnų nugludinti ūkio padargai; mamos išsaugota šimtasiūlė, parsivežta iš Sibiro, kuriame ir Henrikui teko gyventi, ten jis baigė tris klases; pilnutėliai albumai senovinių originalių nuotraukų – nemaža jų dalis taip puikiai išsilaikiusi, lyg vakar fotografuota; akį traukia vinilinės plokštelės, kuriomis iškaltos lubos – taip ir norisi perskaityti jų pavadinimus; keliasdešimt smetoninių butelaičių su etiketėmis, stalo įrankiai, indai, paveikslai. Yra čia ir raudonasis kampelis su gerokai pablukusiomis agitacijomis ir idėjinių vadų portretais. Reikšmingą vietą muziejuje užima nuo 1972 m. kaupiami Sartų lenktynių plakatai, programėlės, medaliai. „Dusetų“ laikraščio visi egzemplioriai taip pat susegti į didžiulį aplanką. Nelengva būtų išvardinti visus eksponatus, priglaustus, saugomus, prižiūrimus. Bet šiuo metu istoriko didžiausias džiaugsmas ir rūpestis – koklių nuotrupos, surinktos pernai, kai buvo kasinėjama miestelio Nepriklausomybės aikštė. Žemėse, kurios buvo išvežtos į laukus, jis atrado kelis šimtus koklių gabalėlių, puodynių šukių, jų rankenėlių, kakliukų. Puodynes sulipdyti jau bus neįmanoma, nebent jų fragmentus. O štai dėliodamas visą žiemą koklių gabalėlius, Henrikas jau gali pasidžiaugti ir tokio skrupulingo, daug laiko reikalaujančio darbo rezultatais – pilnai atkurtų koklių šiuo metu jis turi apie 30 skirtingų. Dar apie 60 skirtingų laukia savo eilės, bet jų pilnai restauruoti, deja, nepavyks. Visi juos puošiantys ženklai, herbai yra perpiešti, nufotografuoti. Kaip sako istorikas, šie kokliai puošė XVI–XVIII amžių Dusetų smuklės, stovėjusios dabartinio Nepriklausomybės paminklo vietoje, krosnims. Nemažai koklių turi įdomų herbą su dviem žuvimis – mokytojo manymu, toks galėjo būti senasis Dusetų herbas. Ant kitų koklių vaizduojami laukiniai paukščiai, žvėrys, karinė atributika, raidės, įvairūs ornamentai. Visa tai iššifruoti užims dar daugiau laiko, nei užtruko juos atgaminti. H. Briedis tikisi sulaukti ir profesionalios heraldikos žinovų pagalbos atkoduojant šiuos simbolius. Taip pat būtų labai pravartu išleisti šių koklių katalogą. Tai būtų unikalus leidinys, naudingas ne tik pačių Dusetų gyventojams, bet ir platesnei visuomenės daliai. Iš jo minčių, idėjų galėtų semtis įvairių sričių atstovai, ypač keramikai.
Žemė, kuria vaikštome, slepia daug paslapčių. Tad ačiū Henrikui, kad jis atskleidė dalelę jų, o kaip toliau naudosimės tomis žiniomis, parodys laikas. Norėtųsi, kad istorinės mozaikos fragmentai nenugultų į tamsias muziejaus kerteles, o prabiltų į mus iškalbingu paveikslu.
