Lino Brogos šviesa

Šių metų gegužės 10-ąją minėjome 100 metų sukaktį, kai Pačiaunės kaime netoli Dusetų gimė vertėjas, poetas, inžinierius, fotografas Linas Broga, išskirtinio kuklumo žmogus, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros baruose. Gegužės 15 d. susirinkome Dusetų K. Būgos bibliotekoje pabūti šios asmenybės šviesoje, prisiminti darbus, liudijimus, moralinį jo testamentą mums, besidarbuojantiems Dusetų krašte.

Bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė pristatė renginio dalyvius – viešnią iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, VDU dėstytoją dr. Žydronę Kolevinskienę, ir Lino Brogos artimuosius, saugančius literatūrinį Lino Brogos palikimą – Liną Brogaitę-Kažemėkienę ir Gintautą Kažemėką.

Dr. Žydronė Kolevinskienė, ilgus metus tyrinėjusi Lino Brogos literatūrinį palikimą ir ryšius su kitais kultūros šviesuliais, ekrane besimainant nuotraukoms iš Lino Brogos gyvenimo išsamiai nušvietė jo interesų sritis – nuo inžinerijos, braižomosios geometrijos, kelių ir turistinio žemėlapių sudarymo iki poetinio žodžio ir vertimų, publicistikos. Tai Lino Brogos kruopštumo ir talento dėka nykiu sovietmečiu buvo įmanoma gaivintis vieno žymiausių lietuvių ir rusų simbolistų Jurgio Baltrušaičio poezija, versta iš rusų kalbos (rinkiniai „Žemės laiptai“, „Kalnų takas“, „Lelija ir pjautuvas“), kurioje apmąstomos amžinosios būties tiesos, gyvenimo prasmė. Taip pat lietuviškai prakalbinti Rytų poetai (Nizami, Omaras Chajamas, Hafizas ir kt.). Linas Broga ne tik vertė poeziją, bet ir apmąstė vertimo bei kalbos klausimus, fiksavo savo įžvalgas – yra užsiminęs, kad kol kas esame labai negiliai papurenę savo kalbos dirvą, labai negiliai ją įdirbę. Išskirtinė ir Lino Brogos bičiulystė su iškiliąją tarpukario teatro ir kino aktore, režisiere Une Babickaite-Graičiūniene (Une Bay): Linas Broga ne tik globojo ją grįžusią iš tremties, bet ir išsaugojo bei Teatro, muzikos ir kino muziejui perdavė aktorės ir režisierės kultūrinį palikimą, parengė jai atminti skirtas knygas („Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“, „Laiškai. Amžininkų atsiminimai“), pasirūpino giminės atminimo įamžinimu. Iš nuotraukų į renginio dalyvius žvelgė išskirtinio grožio ir stiprybės aktorė, kuriai teko nelengvas likimas pasirinkus po 1944-ųjų likti Lietuvoje, nors turėjo galimybę trauktis į Vakarus, kaip padarė jos artimieji. Lino Brogos šeimos istorija taip pat paženklinta negailestingo meto – tėvas, mama, du broliai ir sesuo 1949 m. iš Pačiaunės kaimo buvo išvežti į Sibirą, tėvas ir brolis ten mirė – jų palaikus Lina Broga pats iškasė, parsigabeno ir perlaidojo Dusetų kapinių kalnelyje. Dr. Žydronė Kolevinskienė, išsamiai tyrinėjusi ir iš Dusetų kilusio išeivijos rašytojo Romualdo Giedraičio-Spalio rašytinį palikimą, minėjo įdomią šių dviejų asmenybių sąsają – Linas Broga, kaip geriausiai baigęs Zarasų gimnaziją XIII laidos abiturientas, klasės auklėtojo Romualdo Giedraičio buvo apdovanotas 1938 m. išleista knyga apie M. K. Čiurlionį.

Lino Brogos dukterėčia Lina Brogaitė-Kažemėkienė liudijo, kad vaikystėje nelabai nutuokė apie dėdės interesus bei jo darbų reikšmę, dėdė jai atrodė tiesiog linksmas šviesus žmogus. Beje, stulbinamai kruopščiai fiksavęs giminės istoriją, išsaugojęs visus dokumentus iki pat 1800-ųjų metų, rūpinęsis kapais ir atminimu. Taip pat su archyvaro kruopštumu tvarkęs ir milžinišką fotonegatyvų, kuriuose ilgus metus fiksuoti keliaujant per Lietuvą surasti pakelės kryžiai, koplytėlės, sakralinio meno paminklai, rinkinį – o tai daryti pokario metais buvo netgi pavojinga… „Dėdei Linui buvo svarbu šeima, tėviškė/tėvynė, kultūra“, – braukdama jaudulio ašarą liudijo Lina Brogaitė. Asmenybės šviesa labiausiai atsiskleidė po Lino Brogos mirties, į šeimą atėjus Gintautui Kažemėkui ir pradėjus kartu su Lino našle Romana Dambrauskaite-Brogiene, žurnalo „Pergalė“ bendradarbe, redaktore, literatūrologe, tekstologe, rūpintis rašytinio palikimo išsaugojimu.

„Liną Brogą įsirašiau į savo šventųjų sąrašą“, – filme „Vertimai–virsmai“ sako Gintautas Kažemėkas. Gintautas su Lina tarsi perėmė iš Lino Brogos atminimo sergėtojų estafetę ir 2008 m. išleido R. Brogienės sudarytą leidinį „Linas Broga. Atminimo knyga“, vėliau Rytų poetų rinktinę „Rytų balsai“, užfiksavo Romanos Brogienės pasakojimus vaizdo formatu. Keletą filmukų (visa serija skelbiama asociacijos „Dusetų kultūros fondas“ FB paskyroje, taip pat prieinama Youtube ir Vimeo kanaluose) pasižiūrėjome ir renginyje – išgirdome Romanos Brogienės pasakojimus apie tai, kaip Linas susikaupdavo poezijos vertimams, kaip švilpiniuodavo tik jam vienam suprantamas melodijas, padedančias įsijausti į verčiamų posmų ritmą, kaip išeidavo pusdieniui į Brukniakalnį su rašikliu ir užrašine eiliuoti. Gintautas Kažemėkas pastebėjo, jog Linas Broga buvo apdovanotas išskirtine erudicija, branda ir gebėjimu dešimčia metų anksčiau numatyti, kas bus svarbu, ką būtina fiksuoti, saugoti, kuriuose kultūros baruose darbuotis. Ir dar – jis niekuomet nesusireikšmino, nerodė į save – rodė į kitus, iš ko jis semiasi įkvėpimo, šviesos, kas yra jo vedliai ar mokytojai. Bendravęs su iškiliausiais to meto Lietuvos kultūros ir meno žmonėmis, kasdienybėje Linas Broga buvo paprastas, šiltas, žemiškas žmogus, mylėjęs mišką, ežerus, keliones – iš demonstruotų nuotraukų į mus jis žvelgia tai iš baidarės, tai pakėlęs akis nuo valomų grybų, tai nuo taisomo stogo ar konstruojamos pavėsinės, arba svajingai atsirėmęs į medžio kamieną.

Besibaigiant susitikimui savo prisiminimais apie Liną Brogą pasidalijo bei jo ryšius su Atkočiūnų gimine atskleidė dusetiškė Marija Atkočiūnaitė-Varenbergienė, Dusetų istorijos metraštininkė.

„Dusetų kraštas talpus šviesiais žmonėmis, dzūkai pasakytų – macnus, čia jų tiršta“, – džiaugėsi dr. Žydronė Kolevinskienė. Priimkime tai kaip testamentą, kaip įpareigojimą nešti šviesą ir nepaliauti darbuotis vardan jos.

Indrė Klimkaitė